Kamilė pabudo gerokai po pusiaunakčio. Kambary tvyrojo akla tamsa, net langų kontūrų nebuvo galima įžiūrėti. Pasisuko ant šono ir vėl taisėsi saldžiai užmigti. Miegas vis neatėjo ir neatėjo. Nė vieną kartą persivertė nuo šono ant šono, bet kūnui patogios padėties taip ir nerado.
      - Eisiu vandens atsigerti. Įdomu kiek dabar valandų?
      Apčiuopom, ant kėdės, šalia lovos, susirado savo mobilųjį telefoną ir spustelėjo mygtuką. Ekranėlį užliejo blyški šviesa. Po trijų penkiolika.
      - Dar galėčiau pamiegoti, bet kaip užmigt? Eisiu vandens. O gal paskaityti? Sesė tai skaito kiekvieną laisvą minutę. Ir nelaisvą. Ji taip įsigudrino skaityti, kad ir sriubą virdama iš rankų knygos nepaleidžia.
       Kamilė išslinko iš po šiltos antklodės ir basa nušlepsėjo prie kibiro su vandeniu. Virtuvėje užžiebė lempą, atsigėrė vandens, pastoviniavo prieš veidrodį. Per nugarą lyžtelėjo nemalonus šaltukas.
      - Laikas grįžti lovon, dar slogą pasigausiu. - Gesina šviesą ir apgraibom, apgraibom...fui kaip baisu neregiui gyventi...O kas čia dabar? Ir sesei nesimiega?
       Kamilė pamažiukais praveria sesers kambario duris, nes pastebėjo pro plyšelį sklindant šviesą, ir tikėjosi, kad ir ją nemiga kankina. Deja, sesė kuo saldžiausiai parpė, o jos veide švytėjo tokia palaima, kad Kamilė nutarė įamžinti ją miegančią. Tyliai tyliai lyg milijono vagis, pasiėmė fotoaparatą ir prislinko prie miegančios sesės. Na, žinoma, jos brangiausioji sesytė skaitė tol, kol užmigo. Šalia pagalvės - atversta knyga ir akiniai. Keletą kartų spragtelėjusi fotoaparatu, Kamilė paėmė knygą.
      - Įdomu ką čia skaitei? Ot bajeris. Tai knyga apie indėnus! Štai kodėl tu vakare šūkavai lyg laukinė, o aš maniau, kad teliką žiūri ir šūksmais skatini mėgstamus aktorius... Pasirodo tu su ilgakasiu raudonodžiu prerijose vaikeisi bizonus, kovojai su \"blyškiaveidžiais šunimis\", verkei kartu su jų moterimis, kovose žuvusių šaunių karių, džiaugeisi kartu su jais sėkminga medžiokle ir šokai saulės šokį, kai berniukai buvo šventimami į vyrus...
      - Oi, sese, ką tu dabar sapnuoji? O gal nieko? Taip švelniai šypsais. Nežadinsiu, netrukdysiu tavo sapno. O gal ir sapne tu skaitai? O kad taip man kas duotų patirti tą skaitymo smagumą... O ne, man skaityti nuobodu. Nežinau, kokią knygą man reikia surasti, kad pamėgčiau taip skaityti, kaip sesuo. O norėčiau. Nereikėtų maklinėti kaip vaiduokliui.
      Kamilė padėjo į vietą fotoaparatą, knygą ir akinius perkėlė iš lovos ant stalelio, kad sesė besiversdama lovoj nesuplėšytų ir nesulaužytų, išjungė šviesą ir nuslinko į savo lovą.
      - Kelkis, Kamile, jau pusryčius paruošiau, o kad tu žinotum, kokią nuostabią knygą vakar skaičiau!..
      Žinau - pamanė Kamilė, bet garsiai pasakė:
      - Ačiū, kad pažadinai, būčiau pramigus. Ar nieko nesapnavai?
      - Ne, o tu?
      - Aš sapnavau, kad tave miegančią nufotografavau.
      - Baik nesąmones paistyti. Sėsk pusryčių.
       Sesuo arčiau prisitraukė ne tik lėkštę su koše, bet ir knygą. Kamilei dažnai knietėdavo į jos lėkštę įmesti musę. Kažin ar pastebėtų..?