Kokia sunki ir nepakeliama dvasios tuštuma. Nakties sapne, juodoje ir neįžvelgiamoje nakties tamsoje, ieškai šviesos - mylimų akių. Kiekviename miegančiame ir virpančiame lapelyje girdi kuždesį. Pirštų  galiukai ieško šiltų rankų, o  širdis, rodos, plyšte  plyšta, išsiilgusi meilės...
O šalia - tuščia. Nėra karštų lūpų, bučiuojančių smilkinį, nėra  švelnių pirštų, kurie nubrauktų prilipusius plaukus nuo veido, išvagoto ašarų ir kančių.
Kodėl? Kodėl siela  merdi be meilės? Ir kam gi reikalingas kūnas su  numirusia siela?
Štai... vėl naktis... Dangus toks vaiskiai mėlynas, su  debesų  padraikomis.
Aš - sapnų karalystėje. Ieškau  tavęs. Matau ežerą.  Žydrą žydrą, kaip mylimojo akių nekaltumas. Vanduo skalauja krantą, toli toli pažerdamas žvyrą...
Ten, toliau, linguoja kvepiantys ajerai. Lyg dainuotų lopšinę, lyg pasakotų apie verktas ir neišverktas žmonių ašaras, lyg apraudotų  vienišų ir pasiklydusių sielų kančias?!
Mano sapnas toks tikras, toks ryškus, kad, rodos, niekada daugiau nepabusiu ir nebeišgirsiu  grubių žodžių, nepamatysiu aštrių žvilgsnių ir nepajausiu šalčio, sklindančio iš bejausmių žmonių širdžių.
Aš noriu likti sapne! Noriu amžinai matyti banguojantį ežerą ir girdėti šnarančius pakrantės ajerus! Noriu jausti vėjo draikomus plaukus, tarsi juos glostytų meiliai mylima ranka...
Nesinori grįžti ten, kur tuščia ir šalta, kur pakelėse linguoja dulkėmis apneštos gėlės ir graudžiai verkia žolė ankstyvą rytą.
Mano sapnas pilnas meilės ir šilumos, tyrumo ir dar viso to, ko galbūt, šitame pasaulyje nėra ir niekada nebus.
Negera grįžti į bejausmį pasaulį, tuščiagarbystę ir banalų šios žemės purvą.
Deja... Ankstyvą rytą patekėjusi saulė paliečia mane šiltu spinduliu ir sapnų karalystė nugrimzta  į nebūtį.
Į mane, pro atviros užuolaidos plyšius, žiūri šaltomis, bejausmėmis akiduobėmis gyvenimo tuštybė. Žiūri ir tarytum šypsosi, tyčiojasi, kad varganas šio pasaulio žmogelis niekaip negali ištrūkti iš jos klastingų ir kaulėtų, it mirties, rankų...