I

Žinau, man teks dar atsakyti
Už šalčio raštą išdaužtam lange,
Už laiškus, kurių nėra kam skaityti,
Paklydusius būtajame laike.
Už prarastą nakties ramybę,
Už tavo liūdną mintį vakare.
Akli šešėliai slankios susikibę
Ir plausi ašara sūria
Tą aukštą sugrįžimo slenkstį,
Kuris vargu ar begalės atleisti...

II

Neišsakyti žodžiai miršta –
Į ryto įkapes juos suvynioju,
Užgęstant saulei, laidoju minčių kapuose
Ir, rodos, greitai juos užmirštu.
Naktis košmarišku sapnu
Į atmintį lyg žaibas įsirėžia –
Vėl praeitis dejuoja, dantį griežia
Ir šaukia: kam pasmaugei žodį
Ir užmaršties kapan jį gramzdini?
Vėl atmintis lyg priesaką kartoja:
Išsaugok žodį, jeigu dar meni
Senolės vakarinę sakmę.