Man labai patiko duona su saulėgrąžomis. Bet mano mama jos negalėjo pakęsti. Ji niekuomet nepirkdavo tos duonos rūšies! Nors tu ką... O aš ją taip mėgau... Kartais net sapnuodavau jos nuostabų skonį. Atsibudęs tebejausdavau puikų skonį savo burnoje, o kartais tiesiog pabusdavau apsiseilėjęs. Aš gerbiau tą duoną, mylėjau ją. Svajodavau, kai užaugsiu, gausiu darbą, visada pirksiu tik duoną su saulėgrąžomis...

Dėl tos duonos rūšies dažnai konfliktuodavau su mama. Ji draudė man pirkti tą duoną už sutaupytus kišenpinigius. Neklausiau jos... Tada mama nebeduodavo pinigų. Pradėjau dirbti. Plaudavau kaimynams mašinas, pardavinėjau laikraščius. Vos tik sukaupęs du litus keturiasdešimt penkis centus bėgdavau į parduotuvę ir pirkdavau pusę kepaliuko duonos su saulėgrąžomis. Jeigu bent gabalėlį parsinešdavau į namus, mama vaidindavo, kad ją pykina... Kildavo daug barnių. Bet aš žinojau – tai neamžina – aš užaugsiu. Man amžinas buvo tik tos duonos skonis.

Taip pragyvenau kelis metus. Slapčia pasigardžiuodamas savo didžiausia meile, skanėstu – duona su saulėgrąžomis. Ir štai. Atėjo brandos egzaminai. Matyt duona man padėjo... Visus išlaikiau 100 procentų! Įstojau į universitetą, teisės fakultetą. Pirmąją studijų dieną, nubėgau į parduotuvę – pirkti gardžiosios duonos. Deja... Jos nebuvo lentynose. Jos nebuvo visame mieste... Ta duona buvo kepama tik mieste, iš kurio aš kilęs. Ir ten gyvena mama...