Jonukas buvo pilnapadis. Tokią diagnozę jam dar mažam esant nustatė gydytoja. Bet nuo to gyvenimas sustoti negalėjo. Laikui bėgant iš mažo Jonuko išaugo didenis Jonelis, o po to ir didelis Jonas. Tiesa, jis vis dar tebebuvo pilnapadis.

Jonas buvo labai didelio ūgio. Dėl savo pilnų padų jis negalėjo žaisti krepšinio.

Neseniai Jonas atšventė savo šešioliktąjį gimtadienį. Šventė kukliai, juk dar negersi, bet ir žaidimų nebežaisi. Šokti, žinoma, irgi nešoksi. Mama padovanojo sportinius batelius, tevas – treningines kelnes, draugai sudėjo po kelis litus. Jonui ir tiek pakako. Didžiausia dovana jam buvo tai, kad jis turėjo draugų. Su jais Jonas nesijausdavo pilnapadis, kartais jam net atrodydavo, kad jo padai yra normalūs... Draugai jam buvo šventa, Jonas jais beatodairiškai pasitikėjo.

Kartą jie nusprendė paklvailioti ir pagąsdinti pamiškėje gyvenančią senutę, kurią aplinkiniai vadino ragana. Žinoma, kad berniukai netikėjo močiučių pasakomis apie neregėtą senosios kaimynės žiaurumą. Planas buvo paprastas, tereikėjo prisėlinti prie lango, ir su plyta išdaužti jį. Viskas turėjo eitis kaip sviestu patepta.

Buvo neįprastai tylu. Net žiogai negrojo savo melodijų. Jonas stovėjo atokiau nuo draugų. Simas ir dar keli mėtė į sukiužusį namą akmenis, plytas ir viską, ką galėjo pakelti ir mesti. Tada Laurynas paragino ir jį prisidėti. Jonas nelabai norėjo. Juk jeigu senė išlįs iš trobos, jam pabėgti bus sunkiausia... Vis dėlto draugų žodžiai jį privilioja. Jonas paima didelį akmenį ir sviedžia tiesiai į langą. Draugai pradeda bėgti. Jonas dar bandė juos stabdyti, esą senės nesimato... kol į jo galvą susmigo tos raganos šuns dantys... Jis išgyveno. Bet dabar Jonas buvo ne tik pilnapadis, o pilnapadis su subjaurotu veidu.