Par Petrines tėvas grįžā iš žūklās visas švytėdamas.
-Kiba ščiupokų ar šāmų pagavai, kad toks kantantas,-klausia mama.
-Ne, žuvelių tai nedaug… Nuvejau Peršākšnuos, prē pilālās, ale ti labanāriškių taip apsė`sta, kad meškerēs plintavājas. Tai, grįžau atgaliō ir palei Budrių laukų mindrynuos kelias žēžuliōtes ažkabinau.
-Tai kas gi nutykā?-vėl klausia mama.
-Ai, čia ilgas provijimas… Taip graitom niekā nesupraste.
Vakari, pavalgius žuvienēs, niekā nesakydami sė`dim ir žiūrim in tātukų, ā ānas be žodžių suprunta ko laukiam.
-Taigi, va, ainunt namo nā ažerą, patraukiau par Budrių miškų, prā kunigaikščią kapų. Anūdēn jį man parodē Giruckas. Tadu, aidami pā miškā taškāvimā, praė`jam Budrius, Pilālį, išsikalbė`jam apē Labanōrā ir šitā krāštā prāaitį.
Ānas provijā, kad Peršuokšnā ažeras vardų gāvā nā pērkasā par pusiausaliā siaurumų prēš pilākalnį. Sanovēj par jį buvā nuařdāmas tiltālis, katras nustojus naudotis pilali`, sunykā. Va, tadu, kai narė`davas ti nuveit‘, raikėjā par pērkasų šākinėt‘. Ā kām gi nesnori ažlipt‘ un piliākalniā,-ti tokia grāžybē, teip ir noris dievus garbint‘. Va teip ir gāvā āžeras sau vardų, aba perkasa veliau pradeta  vadint pešokšna , a vėliau ir visas ažeras
Sanovēj prē pilālās matyt‘ būvā nemažai gyvyntājų, būvā ir savi kunigaikščiai, katrų vardus žmonēs jau ažmiršā. Vienų kunigaikščiā kāpų ānas man tadu ir parodē, ažvedis Budrių miškan, netoli Pākapiā ažeriukā. Tai platokas kāpčius ale neaukštas, mat lietūs, sniegas, ladai, vėjas visus nelygumus āmžių tekmėj lygina. Tokius kapus žmonēs vadina sānkapiais, pilkapiais ar milžinkapiais.
Ale mani šiundēj labai nudyvijā kitas daiktas. Ainu artyn prē kāpā ,- žiūriu kažinkas ružavai šviečia un kapčiaus. Pamyslijau, kad vaidenas. Priainu arčiau – matau pivuonijų bukētas padėtas un samanėlių. Tokia šiluma dušių pripildē, taip gera pasdarē, kad, va, pā tūkstančią metų žmonēs prisimena sāvā kunigaikščius ir ne iš prievālās, ā iš meilās Tēvynei, sāvā kraštui, sāvā dydvyriam. Ir aina ānys kokius pora kiluometrų su bukētėliu vidumiškēn, kad pagerbt‘ protēvius,- ti nat takelis nežymus inmintas. Ā aplink mus, žinām, gyvena patys paprasčiausi kāimā žmonēs, ne kākie makslinčiai, ā , žiūrė`k, kokias dūšias turi... Ajaũ namo ir, jei būč kū nārs sutikis, būč apkabinis ir išbučiavis. Kokius gerus susiedus turim! Va mātāt, vaikai, kaip raikia mylė`t‘ Tēvynį. Be didelių kalbų, ale širdim.
-Tātuk, ar parodysi mum tų kapų?
-Pasakysiu, kaip man prisākē susiedas:- gali parodyt‘ tik tām, kas saugās kapēlį ir neplepės bet kām apē jį.
-Matat, vaikai, yra dvi Lietuvās. Vieni lētuviai neša kvetkelius un sānkapių, kiti sāka su lopetu iš paskos ,kad išknīst` protēvių kaulalius, - gal ras kakių gelažėlį` ar pinigėlį šoni padėtų. Va, tadu girsis visiem, koks ānas sanōvēs mylė`tājas esās, arba až grašius parduos kitiem, nat svetimtaučiam.
Takių Tēvynēs niekintājų išknaisiāta dauguma sankapių. Va, až tai ir sāugā juos žmonēs, nepāsakāja ape juos bet kām.
Mum buva liūdna. Tėvas suprātā ir sākā:
-Būtinai parodysiu. Tik pirma išmokit paslaptį laikyt‘, ir ruoškit sāvā širdelas nunešt‘ kvētkēlių un sānkapiā.
Nā to čėsą jau daugiau kaip pusē amžiaus prabėgā. Retai ti nuvažiuoju. Saniai numīrī tēvai ir jų gerieji susiedai, a jų vaikai ažsādinus labanāriškių žemes pušynais išvaikyti pā visų svietų. Kažnā ar likā kas nārs ti žinantis kunigaikščiā kapų ir ar nuneš nauji gapadoriai ti kvetkelį...