Buvo jau vakaras kuomet Astas atsibudo pažadintas atrakinamų durų spragtelėjimo ir pro praviras kambario duris pamatė įeinančią Oksaną. Jis atsisėdo lovoje ir netardamas nė žodžio, laukė kol mergina pati jį išvys. Oksana nusiavė aukštakulnius batelius, nerūpestingai numetė juos ten kur paprastai jie stovėdavo ir tik tada pastebėjo dulkinus, sutryptus, apiplyšusius Asto sportinius batus. Staigiu rankos judesiu ji plačiai atlapojo kambario duris ir sustingusi tarpdury, įsmeigė žvilgsnį į užmiegotas Asto akis. Oksana tepratarė:
– Pagaliau, pagaliau grįžai. – Iš pirmųjų merginos žodžių net nelabai galėjai suprasti – laukė ji savo nuomininko grįžtant, ar ne. Tai veikiau panėšėjo į frazę, kurią meta šeimininkė, pravėrusi duris ir pamačiusi keletą dienų kažkur valkatavusį netikėlį šunį.
Mergina atrodė labai graži, apsirengusi nauju vasarišku kostiumėliu kuris glaudžiai aptempė jos liemenį ir net begėdiškai apnuogino grakščias kojas. Kaštoninių plaukų sruogos krito ant nuogų, saulėje įdegusių pečių, o raudonos lūpos prašyte prašė bučinių. Tik dabar Astas pajuto pasiilgęs šio grožio, jos artumo, kūno kvapo ir švelnių rankų prisilietimų.
– Eikš čionai, princese, – šypsodamasis pakvietė jis ir ištiesė į merginą abi rankas.
Oksana paklusniai priėjo prie lovos, pasilenkė ir rankomis apglėbusi Asto galvą, ėmė glamonėti ją, glostyti ir bučiuoti.
– Labas, – pagaliau sukuždėjo ji, dabar jau tikrai pasiilgusios moters balsu. – Labas, mielasis... Astai, aš nežmoniškai tavęs pasiilgau. Nežmoniškai... Man trūko tavęs... Aš supratau – aš myliu tave, Astai...
Astas apglėbė merginos liemenį, timptelėjo, ir pervertęs ją ant lovos, paguldė šalia savęs. Pamiršęs viską, pagautas jaudinančios aistros, jis ėmė bučiuoti lūpų dažais kvepiančias lūpas, suprakaitavusį veidą, krūtinę, pilvą, kojas... Dabar Astui reikėjo jos – tokios mielos, pažystamos ir netgi išsiilgtos.
– Aš noriu su tavim mylėtis, – vos girdimai, viliokiškai šnabždėjo jis. – Noriu, noriu, noriu... Noriu, kad mums būtų gera. Noriu užsimiršti ir skrajoti apimtas ekstazės...
Asto ranka slydo iš po palaidinukės išlaisvinta nuoga, smarkiai besikilnojančia merginos krūtine, apnuogintu ir vyriškų glamonių geidžiančiu kūnu, leidosi žemyn ir ieškojo geismo apogėjaus.
– Aš laukiau tavęs, tikėjau, kad grįši... Aš norėjau mylėtis tik su tavim, – net smaugiama aistros, sugebėjo prisipažinti Oksana. – Aš myliu tave ir noriu, kad tu man suteiktum nežemiškus jausmus...
Du kūnai neišskiriamai susiliejo į vientisą visumą. Netikėtas ir spontaniškas jausmų protrūkis teikė dangiškus malonumus, o išsiveržę šūksniai bylojo apie nežemišką ekstazę.
Tik iki valios vienas kitu pasisotinę, netekę jėgų ir atsipalaidavę, jie apsikabinę išsitiesė ant lovos. Asto ranka tebeglostė švelnų, nuogą, prakaituotą Oksanos kūną. Tebevaroma meilės sukeltos inercijos, slinko nuo veido prie putlios krūtinės, leidosi pilvu, šlaunimis, kojomis ir vėl kilo aukštyn, kad priverstų merginą iš naujo krūpčioti kada ji atsargiai lietė krūtis su pūpsančiais speneliais, kuteno kaklą, erotiškai jautrų pilvą. Pats Erotas šoko meilės tango, nepriekaištingai glamonėdamas nuogą savo partnerę.
– Astai, aš myliu tave... – dar sykį pakartojo Oksana.
Tačiau Astas tylėjo. Net jo ranka sustingo ant merginos pilvo – nebejudėjo, nebeglamonėjo, nebekuteno. Ar mylėjo Oksaną jis? Taip, galbūt jam darėsi gera ne vien nuo sekso. Mergina patiko Astui. Patiko?.. Jis net nesirinko jos; ją siuntė pats likimas. Bet... Nuo likimo nepabėgsi. Tačiau Astas iš visų jėgų stengėsi neleisti šiai meilei išsiskleisti, nes suprato jos beprasmybę ir apgailestavo, kad šito nesupranta Oksana. Nesupranta ir nesistengia pažaboti savųjų jausmų. Žinodamas, kad visi santykiai beprasmiai ir anksčiau ar vėliau jiems vis viena teks skirtis, Astas jokiu būdu nenorėjo suteikti merginai skausmo.
– Tačiau, mieloji, tu nuostabi, nepakartojama, – pagaliau atsisėdęs lovoje ir begėdiškai žvelgdamas į visu ūgiu išsitiesusį, nuogą, žavų Oksanos biustą, pratarė jis, – bet aš perspėjau, jau nekartą, aš prašiau pasitenkinti bejausmiu seksu. – Astas užsidengė rankomis veidą ir atsirėmė alkūnėmis į sulenktus kelius. – Suprask, galų gale, manęs mylėti negalima... – Staiga Astas supyko. – Tu jau tiek daug apie mane žinai, bet vis dar nesuvoki kas aš esu. Oksana, aš nebepasikeisiu. Net panorus, man niekas neleistų to padaryti. Tu irgi manęs nepakeisi. Aš visuomet liksiu tokiu, kokiu buvau, kokiu esu – tokiu, kokiu gimiau. Ateities nėra. Yra tik šaltas kapas, mirtis, praraja, bet ne meilė. Suprask, mažyte, ir pagalvok... Mirusiųjų negalima mylėti – juos galima tik atminti, nes jie negali suteikti orgazmo – jie atneša vien skausmą.
Susigėdusi nuogumo, Oksana apsisiautė balta paklode, irgi atsisėdo, ir padėjusi galvą ant kelių, įsistebeilijo į Astą. Švelniai paglosčiusi jo ranką, mergina paklausė:
– Kaip tau sekėsi? Kaip tėvai?
– Sunkus klausimas. – Astas trūktelėjo pečiais ir nežymiai šyptelėjo. Tai buvo kur kas paprastesnė tema ir nereikalavo jokių sprendimų. – Gerai... Blogai... Iš kur man žinoti kaip... Jie ten gyvena savaip, visai ne taip kaip aš, todėl man sunku vertinti. Tėvo nebėra... Aplankiau kapą...
– Atleisk... Tau buvo sunku.
– Ne, ką tu. – Astas paėmė merginą už rankos. – Buvo žmogus – dabar jo nebėra... Liko žemės kauburys. Visi ten būsim. Aišku, jei ten yra kam mūsų laukti. Deja, aš ten matau tik juodą tuštumą. Beribė erdvė negali tapti amžina palaima.
– Kodėl tu toks, Astai, atšiaurus ir viskuo praradęs tikėjimą? – Tarytum bijodama, kad jis vėl dings, vėl pabėgs, Oksana tvirtai apsivijo jam aplink kaklą ir prigludo prie plačios jo krūtinės. – Nejaugi tu tikrai nieko nemyli: nei artimųjų, nei kitų žmonių?..
– Suprask, neturiu tam laiko. – Nusijuokė Astas ir tarytum norėdamas pasigirti, atsiverdamas pridūrė: – Žinai, šiąnakt nuvariau mašiną, pagrobiau įkaitę ir palikau ją surištą miške. Matai koks aš blogietis, o tau patinku. Kodėl? Metas mane pažinti. Aš ne svajonių princas kuris atjoja ant balto žirgo, o piktas ir bjaurus demonas. Tu privalai manęs bijoti, Oksana.
– Kam tai padarei?!
Mergina tiesiog nežinojo, tikėti tuo ką girdi, ar ne. Visa tai jai atrodė taip tolima ir sunkiai suvokiama, kad po saldaus orgazmo išgirsti baisūs žodžiai atrodė visiškai nerealiai. Ji negalėjo patikėti, kad žmogus, kuris ką tik taip švelniai ją glamonėjo, gali ką nors nuskriausti ir tverti blogį.
„Nesąmonė, nesąmonė, nesąmonė... – Oksanos galvoje pynėsi pakrikę mintys. – Kodėl jis giriasi tokiais baisiais dalykais? Nejaugi tam, kad mane atstumtų? Kodėl? Kodėl? Kodėl? Tai netiesa! Aš netikiu juo... Astai, tu juk geras... Galbūt tu ne princas, bet ir ne...“
Tačiau mintis nutraukė tolimesni Asto žodžiai.
– Viena bjauri boba, kurios, pats nežinau kodėl nenudobiau, kyštelėjo liežuvį. Manimi susidomėjo mentai. Reikėjo kuo greičiau sprukti iš miesto. Mėčiau pėdas ir skubėjau... – Trumpai, nesileisdamas į smulkmenas, paaiškino jis ir minutėlę patylėjęs, apgavikiškai šyptelėjęs, pridūrė: – Pas tave skubėjau, mažyte, pas tave. Jaučiau, kad lauki ir baisiai nori mylėtis. Neapsirikau... – Astui atrodė, jog tai svarūs įrodymai, Oksanai – ne.
Stojo tyla. Tik laikrodis ant sienos tiksėjo ir neleido laikui visiškai sustoti. Patekusi į nelaisvę ir niekaip negalėdama ištrūkti, lange zyzė musė. Deja, ji nesuprato, kad nuo laisvės ją skiria stiklinė kameros siena ir jai jos neįveikti, nebeišvysti laisvės, nebeįkvėpti švaraus ir gryno oro. Musė nežinojo, kad kartais mirtis būna net permatoma ir nuo gyvenimo teskiria plonytis stiklas. Deja, ne visuomet pakanka jėgų jį sudaužyti.
„Ir čia musės... – staiga prisiminęs kaip pas Kontrimą stebėjo muses lange, pagalvojo Astas. – Iš kur?.. Ir jos padvės. Padvės, nes kvailos...“