Į šaligatvių tarpdančius prilenda žalio balasto,
Kai išbrinkusį molį vanduo sterilus nuskalauja
Ir iš pėdsakų votys į pilką materiją taškos,
Nusigiedrija saulės vyzdys ir susminga į kraują.

Išopėja tarpekliai ir skyla žydėjimo stiklas,
Į šukes prikvėpuoja spalvų, nusidažo pilkumas,
Susismaigsto diena į vienintelį skaudantį spyglį,
Nukryžiuoja tamsa nebe tą nuodėmingąjį kūną.

Akmenėja skridimas, kai boružei šlapias asfaltas
Ketvirčiuoja sparnus ir užtamsina viešpačiui langus,
Iš akiduobių pradeda tirštas vidurnaktis želti,
Surūdijusį sapną šaligatvių pirštai galanda.