Į ilgesio žvaigždėtus delnus – pažadai:
Vis lyja lyja lietūs našlaitėm, milžinais.
Sublyksi eglių tankmės pro numestus lapus,
Dalija tylą laikas ir atmintį perpus.

Jau duoną jaučia rankos arimuose laukų,
Jau gieda grūdas džiaugsmą vieversio balsu.
Sukrykščia pievų žolės šėldamos tolyn
Žibutės – tarpumiškių aguonos – mėlyna akim.

O saulei tekant ties sakinga atšlaite pušyno,
Ties prarasto ir atrasto blyškia riba
Gaidžiai iš seno papratimo jaunyste prabyla –
Ir daug šiltesnė tau pavasario diena.