Nenuplaus
Jūros ošime
Paklysta mintys,
Rieda su banga,
Dūžta į krantus.
Kai pavargę pėdos
Smėlį mindys –
Šnypš žalia banga,
Gąsdins praeivius.
Klykauja žuvėdros,
Skrenda, nardo,
Blaškosi,
Palikdamos namus.
Šėlsta jūra.
Bangos, rieda bangos,
Ir dusina
Nerimu krantus.
Kils stulpais, su vėju
Lenktynes pradėjo,
Kyla juodas, juodas
Debesis.
Sudundės griaustinis –
Žemė atsibudo.
Lietus baltas prausia
Mėlynas akis.
Tu žiūri nebyliai,
Nevilties nelikę,
Tik širdy pakibęs
Ilgesys.
Lauki ir tikiesi,
Kad nurims greit bangos,
Ir bekraštė jūra
Tyliai apkabins...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vynas
Sukurta: 2010-03-23 19:55:59
gamtiškas...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-03-22 00:24:45
Jūros ošime paklysta mintys... Puiku, Santaja. Puiku...
Vartotojas (-a): kristyan
Sukurta: 2010-03-21 22:23:53
Pirmas ir antras posmai apgaubia eilėraštį - lyrinis subjekts kalba apie save. Kiti du lygiagrečiai papildo išgyvenimus, juos perteikdami vaizdais. Būtų visai gražus, gražus ir yra, tik įvaizdžiai labai girdėti.
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2010-03-21 19:41:43
Juačiasi įtampa, kažko neaiškaus laukimas, nerimas.