Noriu mylėti ir nepavargti
Ir tavo lūpas ir tavo širdį
Žodį tarp lūpų uždarius
ištarti
Giedančią saulę ir žiemkenčių
virtinę.
Glosto krūtinę vėjai berankiai
Murkia plaukuose, nardo
po burną
Žydi kitatikis vaikas ant
lauko
Saujom save atiduoda
neturintiem.
Gimusiems – meilė; išėjusiems –
sodai
Ten jau varnėnai kirminus
renka
Eina per žemę du nevienodi:
Rankos be dievo ir dievas
be rankų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-03-21 14:32:35
Kelias eilutes braukčiau (tarkim, su varnėnais ir žiemkenčiais), o kita - gerai. Vis stiprėjate, šaunu.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2010-03-21 11:10:02
//Žydi kitatikis vaikas ant
lauko// -------- poetiškai linksmai. (kad vaikas gali būti kitatikis - idant Dievas vienas)
tekstas sklandus. eilėraštis. (bet ne mano skoniui)
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2010-03-21 10:52:24
aš taip pat už pabaigą. Puikiai. Stipriai mintimi nubėgta. (: Priglausiu.
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2010-03-21 08:40:32
stiprus eilius ,ypač pabaiga viska nukryžiuojanti. liuks