Aš šypsaus, visada šypsaus, net tada, kai esi filosofas ir išpūtęs savo protingas akis klausi, kas norėčiau būti, jei būčiau daržovė. Rytoj bus pusmetis, kai į tavo klausimus atsakau vienodai: nuleidžiu galvą, delnais uždengiu veidą, suspaudžiu lūpas. Man patinka, kad manai, jog tada įdėmiai mąstau - man būti bulve ar pomidoru. Patinka, kad nežinai, jog verkiu. Rytoj bus pusmetis, kai nekenčiu tavęs dėl to, jog nesulaukęs mano atsakymo išganingai pareiški, kad pats būtum morka, ir būtinai pabrėži, kad vien dėl to, jog man patinka oranžinė spalva. Tada pakeliu galvą ir vėl šypsaus – tu manai, jog tai ženklas, kad pritariu, kad abu būkime morkos savo lysvėj gyvenkime ilgai ir laimingai. Tačiau aš žinau, jog niekada nebūsiu daržovė. Jau geriau rujojanti kalė, kurią džiaugsmingai spardo kiemo vaikai, bet ne morka, negyva ir bejausmė.

Tu filosofas, bet taip manęs ir nepaklausei, o koks būčiau medis. Todėl ir nepasakiau, kad esu liepa, o iš manęs skaptuoja klumpes, kurias dėvi dar protingesni už tave, po savo tautiniais sijonais slepiantys nuskalbtus apatinius ir šveplai britiškai niūniuojantys liaudies dainas. Bet man patinka tie žmonės, pažįstu juos, tik vardų neprisimenu. Galiu pasakyti, ką jie valgė vakarienei, kiek kartų per dieną meldėsi Alachui ar kokias cigaretes rūko, tačiau nežinau kuris iš jų Danielius, o kuri Patricija. Nes nemačiau jų akių. Tiesa, niekada ir nemėginau į jas pasižiūrėti, nes bijojau jose išvysti ne savo laivelį geltona bure, o okupantų tanką, šliaužiantį per mano senamiesčio akmenis, kur mes valgydavom blynus ir gerdavom kakavą, kol tu dar nebuvai filosofas.

O jei tu žinotum, kad nuskandinai mano laivelį, kuriuo aš plaukiau į Prancūziją, nes visada svajojau sutikti prancūzą. Bet nežinai, tad dengiu ausis, kai tu suoki, kokie gražūs mano apgamėliai ant kaklo.
Ir, žinoma, šypsaus.