Buvau tikra, kad niekad nepareisi,
Tad uždariau duris sena spyna.
Ir išmečiau raktus, į tvenkinį už sodo,
Prie jų pririšus laišką su malda.

„Jei rasi, nedrįsk jo šiaip sau panaudoti,
Tai kelias mano sielos ir minčių šalin.
O, jei gulės jis amžiais neištrauktas,
Lai išneša mane gyventi užmarštin.“

Bet tu grįžai, dar nešinas lelijom,
Aplipęs pievų pustomais pūkais.
Į langą beldei, kad atidaryčiau,
O pats, deja, atverti nebandei.

Tik tavo delnus puošė aukso žiedas,
Akis uždengus gedulo migla.
Ir tai todėl, pas mane prisiruošęs,
Galėjai... nepareiti niekada.