Arčiau, toliau – laiku matuoti žingsniai –
Spalvom kitom, kitais viražais linksta.
Jei šioj versmėj savus bruožus pažinsi,
Bus širdyje nemiela ir nelinksma.

Visi mes pririšti prie ilgo skrydžio,
Atpratę saugot tirpstančią minutę –
Ir dideliems atstumams pasiryžę
Prarandame saulėtą – šiandien būti.

Tik pasižvalgę retkarčiais į šonus,
Išvystame jaunystę išgyventą,
Prie jos priglundam visada maloniai,
Kaip prie vilties ir praradimų kranto.

Ir visas tas pasaulis gūsiais ėjęs –
Su potraukiais, su meilės išbėrimais,
Kai pats buvai davėjas ir ėmėjas,
Kai aistros ir troškimai nenurimę,

Sukeldavo tiek rūpesčių ir skausmo,
Išsklisdavo net posmais siautulingais,
Nukrisdavai protingų nepaklausęs,
Su praradimais ir didžiuliais vingiais.

Dabar, kai baigės pasakos ir aistros,
Kai nutolėjo ir sunyko grožis,
Pasaulio liepsnos šildančios ir kaitrios
Nespinduliuoja seno veido bruožais.

Dabar tari sumišęs savo dangui –
Mačiau, girdėjau, ragavau lig soties.
Ir už kitus gyventi nesirengęs,
Gali ramiai su nuoskauda šypsotis.