Nuo darbo sugrubusiom rankom
paglostai staltiesę baltą.
Žvelgi neramiai tu pro langą
į dangų –apniukusį, šaltą.
Ant stalo –gležni želmenėliai.
Su meile dažei margučius.
Juk Jėzus šiandien prisikėlė
ir laimina žemės vaikus.
Mamyte, žinau, manęs lauki
ir drebančiom lūpom meldies.
Sugrįšiu, kai vėjas palaukėm
atneš žiburėlį vilties.
Pareisiu –žydės lauko gėlės.
Atnešiu Tau saulę delnuos.
Sugrįšiu. Juk Tau pažadėjau
sugrįžt išklausyti maldos...
1998.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): pabiruogė
Sukurta: 2010-03-21 17:35:24
Toks šiltas ir nuoširdus
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-03-20 23:17:11
oi kokios šventos eilės...kiek motinu taip laukė :)...suvirpino širdį
Vartotojas (-a): moli
Sukurta: 2010-03-20 17:54:52
nėra net šešėlio pozos. Taip jautriai ir ritmiškai.
Anonimas
Sukurta: 2010-03-20 17:11:05
...suvirpina sielą.
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2010-03-20 16:06:44
džiaugiuosi, kad išsaugojot.
Vartotojas (-a): cedele9871
Sukurta: 2010-03-20 14:47:54
Toks klasiškas ir gerai suderintas.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-03-20 13:39:49
O jau švelnus, švelnus... Net nežinau, gal vaikam tiktų. Bet kokiu atveju labai gražu.