Laikrodžio nugarėlė žvelgia į mane nuo stalo pakraščio. Tebūnie jokio laiko.
Rausva žuvytė iškelia margą uodegėlę į viršų ir paneria dugnan, ieškodama vakarienės trupinių.
Užgesinu stalinę lempą.
Tegul sunkiasi tiršta miesto tamsa, tegul skalauja mano kilimą, mintis, apnuogintą kūną, tegul nulieja šešėliais baltas sienas... Visiška tyla ir visiška ramybė.
Keista, kiek daug mums gali padovanoti kitas žmogus.
Muziką mintyse.
Dervišo šokį.

Visiškai vienas, visiškai akustinis ir visiškai intymus Domanto Razausko koncertas. Vakaras, gyviesiems atminti. Iš kas išgalvojo, kad gyvas – mažai, o miręs tiek daug...
Sausakimša mokytojų namų svetainė. Keletas išrinktųjų sėdi prie staliukų, o visi pavėlavę glaustosi prie sienų, likusieji sukryžiavę kojas sėdasi ant šviesaus parketo, kai kurie – net nematydami scenos. Esu viena iš jų.
Pro pravirą langą sunkiasi ankstyvojo pavasario gaiva. Stebiu žmonių veidus, daugumą – užmerktomis akimis. Kad įsiklausytų. Priartėtų. Suprastų. Išgyventų.
Domanto akis dengia tamsūs akiniai nuo saulės. Tačiau jo tiek daug.
Žmogus, atiduodantis visą save, išgyvenantis kiekvienos dainos istoriją nuo pirmojo akordo ligi paskutinio žodžio, muzikantas, nebijantis eksperimentuoti, šokiruoti, o galbūt, kaip kadaise sakė Oskaras Koršunovas: būti maksimalai nuoširdžiu.

3 valandos - dvi dešimtys dainų. Daug improvizacijos, šimtaprocentinis atsidavimas savam pašaukimui, stiprus įsijautimas, į rėmus netepanti energija ir nesumeluotas tikėjimas kūrybos galia.

Vienas žmogus užburia visą šimtą. Transu tarp čia ir ten.

Ir kaip mano žuviukas rankioja maisto likučius nuo gelsvų dugno akmenėlių, taip aš susemiu kiekvieną šio vakaro prisiminimą, tam kad tikroji muzika lydėtų ir puoštų tą keistai (ne)kasdienišką mano gyvenimą. Juk kylantis vėjas  - tai mano kūrėjas...

*paskutinieji kursyvu parašyti žodžiai - D.Razausko „Dervišo šokis“