Aš nežinojau, kaip toli
nukeliauja upės.
Glosto jos drumzliną dugną
savo glotniu pilvu.
Nusiprausę rytais jos tokios
beprotiškai gražios.
Auksinės žuvytės neršia rytmečio
spinduliais.

Nutekėjau aušros gobelenais
į Baltiją.
Burną nuploviau baltoje
Žilvino šypsenoje.
Gyvas aš, gyvas; rašo man
žuvėdrų sparnais.
Glosto kojas rankom šaltom,
gintarais žieduotom.

Sugirgždėję atsiveria toliai,
nusišypso kopomis.
Sapnas nusirengia plunksnas
vakar praėjusių saulių.
Glosto maloniai per sielą upių
žiūrėjimu.
Šventas eini man per veidą
upių dugnais išėjusį.