patrapsėjis delnais sąžinien
katruosna prikrita snaigių juodų
išdegintam stigmam laukima
sava meilėj meilėj lieku
lieku gyvinc i kraujuocie
agliukų spygliais pa abrazu
švinta undenia čierkaj nuskindis
cik nieka nieka neprašis
neprašis rajaus un svieta
i pragaran nesudeginis žemes
agliukų spygliais sužydiejis
juodam stigmam išdeginis meilį
juodas snaigies dega delnuos
visų pasaulį nutapija meile
trapsi metai vaikysties pedam
žydzi pavasariai žydzi un delna
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2010-03-24 15:26:26
pražydinai netikėtai,bet įtikėtinai...
:)
Anonimas
Sukurta: 2010-03-21 19:03:40
Tarmiškai gražu. Dėl kitko nutylėsiu šįkart.
Vartotojas (-a): Astra
Sukurta: 2010-03-20 18:37:02
Labai patiko. O paskutinis posmelis pats gražiausias.
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2010-03-20 16:30:25
Man ne tik tarminis kalbėjimas, bet ir scenografija širdin tiesiai...
Kaip man sunku atrasti visa tai... Bet ieškau..
Dar noriu pasakyti, kad graži laiko dermė.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-03-20 01:05:58
Labai gražu, bet, nepyk, Cieksai, kai ko taip ir nesupratau - ne to krašto kilimo. Bet vis tiek šaunu :)