Palydėjęs žvilgsniu nuvažiuojantį, ką tik jį atvežusį taksi, Astas užvertė galvą, bandydamas įsižiūrėti į Oksanos buto langus. Tačiau spiginanti saulė neleido plačiai atsimerkti, rėžė akis ir vertė nuleisti žvilgsnį taip ir neišsiaiškinus ar mergina namie.
Kieme triukšmingai žaidė vaikai: lakstė, šūkavo, spardė kamuolį ir, kaip visada, kaip visais laikais, žaidė karą.
Astas prisėdo ant dulkino suoliuko tokių pat dulkinų medžių pavėsyje ir užsirūkė. Tvirtai mažytėse rankelėse suspaudęs žaislinį automatą, pro šalį lėkė tamsiaplaukis berniūkštis ir pleškino į visas puses.
– Už ką kovoji? – Netikėtas klausimas staiga sustabdė saulėje įdegusį vaiką.
– Aš? – Berods, jis neiškart suprato ko jo klausiama. – Aš Rembo, – pagaliau prisiminęs kas esąs, išdidžiai išpyškino berniūkštis. – Visus duchus1 iššaudysiu... Belaisvius reikia išvaduoti... Juos duchai pagrobė ir žada galvas nupjauti.
– Tu nebijai žudyti? – Staiga tapęs  žiauriu, Asto žvilgsnis pervėrė vaiką kiaurai.
– Žudyti? – minutėlei jis sutriko, tačiau tuoj surado tinkamą pasiaiškinimą. – Dėde, aš juk nežudau, aš tik žaidžiu. – Vaiko balselis skambėjo linksmai ir nerūpestingai. – Visuose filmuose rodo karą. Tai mūsų mėgstamiausias žaidimas...
Kelissyk vėl bjauriai džergžtelėjo žaislinis automatas ir šaudydamas, naikindamas nekenčiamus priešus, slapstydamasis už krūmokšnių ir kieme stovinčių automobilių, vaikas nu-šokavo toliau. Astas kyštelėjo ranką į kišenę ir užčiuopęs šaltą pistoleto metalą, krūptelėjo.
– Dėde, aš juk nežudau – tik žaidžiu... – Jo ausyse tebeskambėjo plonytis vaiko balselis.
„Tu nežudai, tu tik žaidi. O kas žudo? Mes visi žaidėm karą ir nemanėm jį išvysią. Tu klysti, žudo net tokie kaip tu. Aš mačiau. Jie irgi laiko rankose automatą, tik tikrą, šaltą kaip mirtis. Ir žudo... Bet juos tauta laiko didvyriais. O tu?..“
Asto ranka palietė ne žaislinį, o tikrą ginklą, tikrut tikrutėlį, ginklą, kuris neša ne išgalvotą, o tikrą mirtį. Ir šį ginklą jis buvo pasirengęs panaudoti bet kuriuo atveju, jei tik iškils grėsmė jam ar jo keršto planams.
Tai buvo seniai, labai seniai, bet Astas dar prisiminė kaip jis, laimingas ir nerūpestingas, ištisomis dienomis lakstydavo vaikų būryje. Jie taip pat kariaudavo. Astui tai irgi būdavo mėgstamiausias žaidimas, kuris gana dažnai baigdavosi tikromis kautynėmis – muštynėmis, kitų vaikų ašaromis ir mėlynėmis paakėse. Jam ūgtelėjus, prasidėjo tikri karo veiksmai. Jie nustojo žaidę nekaltais žaisliniais šautuvėliais, o tikrai kovojo su kitos gatvės vaikais ir šie žaidimai, kuo toliau tuo labiau, ėmė panėšėti į chuliganiškus išpuolius. Paprastai pakakdavo kumščių, tačiau kartais prireikdavo lazdų, net metalinių strypų ar grandinių ir kitų nebevaikiškų žaisliukų.
Kartą Astas žaidė su šiek tiek už save vyresne jų gatvės mergaite. Belakstydami, užsimiršę, jie net nepastebėjo kaip pateko į priešų teritoriją. Lyg tyčia, savųjų tuo momentu arti neatsirado.
Tą dieną namo Astas grįžo sudraskytais drabužiais ir gerokai apkultas. Mergaitės nelietė; ją tik parstūmė ant dulkėto grindinio ir prigrasė, kad gulėtų ir nebandytų keltis. Astą laikė dviese, o kiti mušė – kumščiais – per veidą, pilvą, krūtinę... Kada jis susmuko ant žemės, dar apspardė ir šaipydamiesi pasitraukė.
Praėjus pavojui, mergaitė atsikėlė ir padėjo atsistoti Astui.
– Dabar jie mirs, – sunkiai judindamas sudaužytas lūpas, išspjovęs kruvinas seiles, pro dantis iškošė Astas. – Prisiekiu tau, Gabija. Tu viską matei ir taip pat buvai pažeminta. Greitai pamatysi ką su jais padarysiu. – Tai buvo tikrai nevaikiški grasinimai. Jie panėšėjo veikiau į įniršusio suaugusio žmogaus žodžius, kuriais negalėjai suabejoti.
Mergaitė padėjo šlūbčiojančiam kavalieriui pasiekti namus. Kada motina paklausė kas tai padarė, Astas tylėjo. Sukandęs dantis jis kentė skausmą ir tylėjo. Praėjo kelios savaitės. Ant Asto kūno sugijo mėlynės, užsitraukė žaizdos, tačiau siela tebekraujavo ir troško žadėtojo keršto. Jis nepamiršo skriaudos ir geidė ne vien savo skriaudikų ašarų, bet ir jų kraujo. Todėl vieną pavakarę, apsiginklavę lazdomis, aštuoniese, jie patraukė priešų teritorijos link. Atpildo valanda neišvengiamai artėjo.
– Pagaliau. Aš taip laukiau šio vakaro, – piktai grieždamas dantimis, džiūgavo Astas, pakeliui įnirtingai spardydamas po kojomis pasitaikančius akmenėlius. – Dabar aš juos minsiu į dulkes, aš traiškysiu jų kaulelius, aš juos trypsiu taip, kaip jie sutrypė mano Gabiją.
Dar vaikiškas balselis leido rimtus, nebevaikiškus, šiurpą varančius grasinimus. Tada Astas jau lankė pogrindinę karatė sekciją, kurioje tik dar labiau pagerino savo, kaip mušeikos įgūdžius. Bendraamžių tarpe jo autoritetas vis augo ir darėsi netgi pavojingu jį supantiems draugams.
Mūšis įvyko didelėje dauboje – ten, kur visuomet susieidavo išbandyti jėgas trokštantys dviejų gatvių vaikai. Suaugusieji čionai užklysdavo retai ir net neįsivaizduodavo, kad jų sūneliai ir dukrelės šioje nuošalioje vietelėje ne vien futbolą ar krepšinį žaidžia, bet ir rūko, vyresnieji alaus butelį ištuština, o reikalui esant – netgi mušasi. Deja, šįsyk kova įsiplieskė tikrai negailestinga ir žiauri. Astas tiesiog žvėrėjo. Sugavęs vieną iš vaikų, kuris praeitą kartą jį mušė, dabar, be jokio gailesčio, savo mirtiną priešą talžė kumščiais per galvą. Kuomet krauju pasruvęs vaikas parkrito ant žemės, Astas puolė jį spardyti kojomis ir vis kartojo:
– Štai tau, šūde! Štai už mane! Už Gabiją! Dar kartą už mane ir vėl už Gabiją...
Jam buvo nė motais, kad profesionalūs jo smūgiai galėjo nešti mirtį. Tada Astas negalvojo apie jokias pasekmes. Kiekvienas, kuris papuolė jam po ranka, krito pakirstas negailestingų smūgių ir nebesikėlė nuo žemės. Priešų buvo daugiau, bet jie traukėsi, nes jėgos darėsi aiškiai nelygios. Meistriškumas neginčijamai ėmė viršų. Astas jautėsi tokiu įsiutusiu, kad visus priešus be vargo galėjo sutrypti vienas.
Nežinia kuo būtų pasibaigusios šios kruvinos kautynės, tačiau kažkas iškvietė miliciją. Teko sprukti palikus kautynių lauką ir jame gulinčius sužeistus saviškius. Tada, pirmąsyk, Astu susidomėjo milicija. Už žiaurų trijų vaikų sumušimą, už muštynių iš chuliganiškų paskatų organizavimą, jį ilgai tampė nepilnamečių reikalų inspekcijos darbuotojai ir apylinkės inspektorius. Kalbėjo gražiuoju, įkalbinėjo, gąsdino, tačiau Astas laikė save didvyriu ir nė kiek nesigailėjo dėl to, ką padarė.
– Jie pradėjo pirmi. Jie įžeidė mane, – teatsakydavo jis, verčiamas klausytis auklėjamųjų moralių. – Jūs manote, kad aš turėjau kęsti pažeminimus?
Po keleto dienų, sutikęs Gabiją, Astas išdidžiai pasigyrė:
– Aš atkeršijau už tave. Gaila, nematei. Jie verkė ir spjaudė kraujais...
– Bet, Astai, tave gali uždaryti į nepilnamečių koloniją. Aš girdėjau...
– Nusispjaut. – Jis nenorėjo net klausyti mergaitės būgštavimų. – Aš nekenčiu mentų. Nekenčiu ir nebijau. Nusispjaut... Kolonijoj žmonės irgi gyvena. Neprapulsiu.
Tačiau laikui bėgant viskas užsimiršo. Liko tik krūvos prirašytų pasiaiškinimų, pasižadėjimų pasitaisyti ir liudijantys įrašai, kad nuo šiol Astas įtrauktas į nepilnamečių reikalų skyriaus įskaitą. Nuo šiol jo auklėjimu turėjo užsiimti nebe vien tėvai, mokykla, gatvė, bet ir milicija.
Nerūpestinga vaikystė pralėkė labai greit. Baigėsi ji kur kas anksčiau nei kitiems Asto bendraamžiams, tebežaidžiantiems vaikiškus žaidimus. Atsirado daug vyresni draugai – labiau patyrę, daugiau išdykę ir žaidimai pasidarė jau visai nebevaikiški – rimti ir pavojingi.
Vaikystė – nuostabiausias žmogaus gyvenimo laikotarpis. Bene taip pasakė kažkoks išminčius. Nėra rūpesčių, nėra jokių įsipareigojimų. Deja, ji baigiasi, ir toli gražu ne visi, dar vakar buvę vaikais, sugeba pakelti tą naštą, kurią negailestingas gyvenimas užverčia ant nepatyrusių, gležnų pečių. Anksčiau ar vėliau tenka žengti žingsnį laipteliu aukštyn, tenka stotis ant kitos pakopos, ir tuomet ant netvirto žmogaus išsilieja visas gyvenimo purvas, užgriūva visos bėdos, persekioja netektys ir vargai. Gaila, bet ne visiems pasiseka nepaslysti ant bjaurių ir slidžių, suaugusiųjų pasaulio išmatomis išteptų laiptų.
Astas žvilgsniu palydėjo vaikus, dar sykį bereikšmiai, nieko nenorėdamas pamatyti, aprėpė dulkiną kiemą, atsistojo ir pilna krūtine įtraukęs mašinų išmetamomis dujomis, triukšmu ir alsuojančiu vasaros karščiu persisunkusio oro, įėjo į tamsią, vėsią laiptinę.
Durų niekas neatidarė. Dar kartą spūstelėjęs skambučio mygtuką ir vėl nesulaukęs jokio atsako, atsirakinęs duris savuoju raktu, Astas įėjo į butą. Tarytum po ilgos kelionės labai pavargęs, jis klestelėjo ant koridoriaus kampe stovinčios kėdės. Oksanos namuose nebuvo. Astas sėdėjo ir jautė, kaip pamažu jį užvaldo namų jaukumu alsuojanti tyla. Svetimas jausmas, seniai atprastas ir pamirštas, tiesiog nesavitas, dabar bandė sugrįžti į surambėjusią jo širdį. Kažkuriuo momentu šis jausmas netgi nugalėjo ir Astui pasirodė, kad jis grįžo į savus namus.
„Gal tikrai kiekvienam žmogui reikalingi namai? – nusipurtęs nuo keistų minčių, pagal-vojo jis rankose vartydamas cigarečių pakelį. – Gal aš apsimetu, apgaudinėju save ir kitus... Gal ir man reikalingas jaukus šeimos židinys į kurį grįžęs gali atsipalaiduoti, pailsėti ir išsipa-sakoti savo džiaugsmus bei rūpesčius? Galbūt... Tik ar visi jį turi? Tuo labiau jaukų, laukiantį sugrįžtant... Ne! Velniop! – Išsigandęs vidinis balsas prieštaravo Asto mintims ir reikalavo jomis netikėti. – Ne, aišku, kad ne. Kodėl gi aš šito nejaučiu savo namuose? Kodėl ten, artimiausių žmonių apsupty, taip ir nepajutau to židinio šilumos, o čia, namuose į kuriuos patekau visai atsitiktinai, man gera ir jauku? Kodėl?.. Ne. Šie namai man irgi nereikalingi. Man nieko nereikia. Po velnių, tik dabar supratau – man trūksta kraujo...“
Neseniai prarasta žiauri kasdienybė jam neleido nurimti ir vertė paminti žmogiškumą net čia, ramybės karalijoj. Mėsėdis vilkas niekada negali tapti žolėde avele.

1 Duchai – modžahedai, prieš rusus kovoję Afganistano kovotojai (aut.).