Pažvelgiau į dangų ir linktelėjau. Jis mane suprato, puoselėjamų minčių gvildenimo istorijoje buvo padėtas taškas.
-Mes dar susitiksim.
Nueinu.


Prisimenu tą dieną kai grįžai iš ilgos kelionės. Buvau naivi maža mergaitė, kurią jos herojus apdovanojo saldainiu. Laimės užteko kol saldainis baigėsi, o saugojau taip ilgai... Saldainį saugojau, o Tavęs nesugebėjau išsaugoti.
Mama kalbėjo telefonu. Ragelį padėjo neramiai, paskui nerangiai rinko numerį ir skambino, kalbėjo kažką nesuprantamo, ko niekas niekada nebuvo man sakęs ir niekada nebūtų norėjęs sakyt, bet teko.
Ak, kokia graži buvo pūsta rožinė suknelė. Tavo mažoji buvo tikra princesė. Suknelę sugraužė kažkokie parazitai, kandai, o gal piktose rankose klegėjusios žirklės...
Pasakyk, kad viskas vyksta ne be priežasties, juk niekas nežaidžia su gyvenimu. Kai miegojai, kai važiavau pasakyti, kad man reikia Tavęs, kai norėjau paimti Tavo ranką ir susipažinti, likau stovėti už durų. Neįleido. Žmonės kalbėjo, kad man taip geriau, nes negerai mažam vaikui tokį Tave pamatyti. O aš tik norėjau giliau įrėžti Tavo veidą į savo širdies prisiminimų kampučius. Nespėjau pažinti tavęs, bet ar galiu kaltinti, kad neatėjai pažinti manęs...
Tada bažnyčioje, Tu priėjai prie manęs, nežinau ar sakei, kad mane myli, bet tikiuosi, kad aš tai žinau. Tu palikai mane su popiergaliu rankose ir dingai. Nupirkai man vienatvę, daugiau Tavęs niekada nepaliečiau.
Aš norėjau aplankyti Tave. Aplankiau, glosčiau gležnas gėles, stovėjau, žiūrėjau į akmenį ir keikti norėjosi jį, kad neatstos man Tavęs. Taip, rodos, pasiimti saują žemių ir vežtis namo, kad prieš miegą galėčiau užuosti Tave, bet neturėjau teisės imti nieko, kas Tavo.
-Princesė atvažiavo aplankyti, tavo princesė...
Niekada Tavęs nepamiršiu, niekada neminėsiu blogu žodžiu, tik leisk tikėti, kad melas, jog nebuvau Tau reikalinga.
Jeigu gali, ateik šią naktį bent sapne.