Tylos skraiste
apsivijusi
pakelės gudobelė
tvirtai šakomis
įsikibusi
laikė
vaivorykštės giją.

Tylusis.
O tu tikrai žinojai,
kad stos ši kalinanti tyla!
Gal išskaitei ją
saulėtekio apmąstymų pašvaistėse?

Po Vaivos juosta
skleidėsi rugiagėlė.
Aptingusi,
bet spėjusi pagauti
vieną rykštės spalvą.

Kas sklandė
tavo sapnuose
tomis keistomis naktimis,
kai užmigdavai,
palikęs nežiniai
nerimo naktį?

Kelio dulkės
plazdėdamos leidosi
svyruojančių burbuolių alėjoje,
įmantraus dryžuoto
tako papėdėje.

Tylus,
ar išeidamas
miglon užvėrei duris, -
atsiveja kasdienio
šurmulio skersvėjai.

Nebyliai po kojomis
sučežėjo žvirgždas.
Tai žemė seka sakmę
apie sugrįšiantį
pavasarį.