Medžių viršūnėm pašėlęs
Lėkė laikas, kliudė saulės kasas.
Nesustojo. Jai plaukus suvėlė,
Bet nedrįso net atsigręžt.

Krykštė, mynė gyvenimo pievas,
Sklaidė pienių pūkus.
Pasiekė mano vaikystės dieną
Ir sustojo. Tarsi atsipūst.

Įsileidau į sielą. Dvelksmu
Teaplanko mane.
Prisėsim vaikystės soduos.
Ir toliau keliausim drauge.