Juodas paukštis nuo ryto už lango
Baltą sniegą vis renka, vis lesa,
Kol diena nuo saulutės apanka,
Kol žiemos nebelieka nė lašo.

Lesė, lesė, lyg alkanas būtų,
Kolei sniego visai nebeliko.
Beržo pumpuras tyliai nubudo
Ir dirvonuose pempė sukliko.

Tik tada tas keistuolis pakilo
Ir į glūdumą miško nuskrido,
Man palikdamas nerimą tylų,
Kad užmigt negalėčiau lig ryto.

O kai gervė sugrįžta į gūžtą,
Stovi, rymo apkvaitusios ievos,
Kai išsprogę beržai meilę kužda,
Juodas paukštis pranyksta iš pievos.