Nuplautos dulkės miega...puikumėlis
Bet vistiek trupinėlio vilties.

kūrinio žavesys slypi užuominose, pauzėse, nutylėjimuose, subtili žmogiškosios būties situacija.

Būna skaudu, bet dvigubai skaudu, kai prie to skausmo prisirišama... Apie miegančias dulkes - ypač.

...man neužteko vieno karto, skaičiau kaip šauksmą sielos, kenčiančios, patikėjusios nepakartojamu jausmu, beviltiškai norisi išmesti jausmą, jausmą kuris žinai neturi ateities, bet vėl iš naujo kankinančiai skaudžiai dūria, kaip aidu atsiliepia ir vėl naujai...tai jausmas tikras, kenčiančio Žmogaus...

be k

kiek daug liepiamosios nuosakos. nustebau tiek jos radusi. tačiau emocija piešiama ryškiai.

Skaudus kalbėjimas atsisveikinant. Net supurtė.

alkis, kvepiantis drėgna žole --- panirti kviečia.
Noras išsivaduoti, perlipti į kitą vertybių pakopą.

jautriai ir jausmingai įsakmus kalbėjimas...

Poetiška, nors liūdnokas.

gražiai poetiškai užkoduota...ir forma ir jausmai...ir žodžiai patiko :)

Apkeisčiau vietomis žingsnius su žodžiais, nes žodis gali tapti žingsniu, t. y. įgauti veikimo galią. Tuomet netiktų \"lietę\". \"pamirški alkį / kvepiantį drėgna žole\" netikėtas palyginimas suteikia tekstui skonio, \"įžemina\" lyrinio Aš patirtį, paverčia ją dulkėmis, panaikina, tačiau, praeities \"kvapas\", dar juntamas (pirmajame posme praeitis dar girdima ir juntama). Paskutiniosios eilutės rodo lyrinio subjekto apsisprendimą ir ryžtą. Nuskamba kaip atsisveikinimas, kaip paskutinis žodis praeičiai, kaip pirmasis žodis dabarčiai, per kurią einama ateitin. Sakyčiau, čia nebe jausmai, o eksperimentas, tiksliau, eilėraštis, kuris norėtų būti tik šiek tiek pakoreguotas. Jausmas yra užkoduotas poetine kalba, jis išbaigtas.

o gal tas per vėlu - tik vėlu? o ryte bus anksti...sučežės žodžių žingsniai ir pabus pačios :)
juk taip būna,ir visaip būna,o eilės puikios :)