. Ar atleisi mums už nuodėmes,
      kurias padarėme maži?

Saulėje skambančias šukes nuo išdaužto lango
renku akimis, sėdėdama prie pilko stalo,
ant kurio naktimis pelytės sūrio puotą kelia.
Žvelgdama pro seno lango rėmą matau,
kaip laukų gyventojai šoka vėjyje, kaip
kažkada šokome ir mes... Kai buvome
maži ir mums rūpėjo šie laukai, kažkur
toli nugriautas namas ir paliktas vienišas
medis. Ten tolyje palikti namai...

     Ar atleisi mums už nuodėmes,
      kurias padarėme maži?
     Ar suprasi tai, ko mes nesupratome?

Palikom lietų dėl paprastos kasdienybės.
Iškeitėm svajonių šalį į tai, ko nebranginam
ir pakęsti nebegalim. Sudaužėm širdį ir
svajones, kuriomis gyvenom... Tik mintyse
išliko blankūs tavo žodžiai ir nespalvoti
atvaizdai iš saulėtų dienų.
Norėtųsi sugrįžti, bet per vėlu. Jau nuplaukė
vaikystė ir namai jau sugriauti.

      Ar atleisi mums už nuodėmes,
      kurias padarėme maži?
      Ar atleisi mums už nuodėmes,
      kurias padarėme maži?...