-1-

Paieškos pagaliau baigėsi. Jonas grįžo iš miško pajuodusiu veidu, nusvirusiom rankom ir  veidu, kuriame nebuvo nieko. Jo akys buvo tuščios, žiūrėjo į tolį tarsi ko ieškodamos,  tačiau jose nebuvo nė lašelio gyvybės. Lina viską suprato. Uždengusi rankomis veidą  pravirko. Iš pradžių tyliai, kad nepažadintų netoliese miegančio vaiko, o paskui - visa  gerkle. Kaime nuaidėjo nevilties klyksmas, rauda privertusi aplinkinius atsigręžti  Dabkonių namo pusėn. Kaimynai vienas po kito sugužėjo į nelaimėlių šeimos kiemą. Vieni iš  smalsumo, kiti kur kas geresniais ketinimais. Kieme vyravo slogi atmosfera. Žmonės  šnekučiavosi vieni su kitais aptardami tai, kas įvyko. Vyrai  būriavosi prie kieme esančio  šeimininko. Šis tyliai sėdėjo ant suoliuko nuleidęs galvą. Jo pirštai neramiai vaikščiojo po plaukus  nedrąsiai bandydami juos išrauti. Liną prižiūrėjo kaimynės. Vyresnės moterys jau darė  žolelių arbatas, jaunėlėms palikdamos kūdikio globą. Žmonės sutarė tik dėl vieno -  kaimynai galės būti ramūs, nes dingusi jų dukra, Dalytė, atsirado. Tiesa tai buvo menka  paguoda.

-2-

Daliai buvo septyneri, kai vieną gražią 1930-ųjų rudenio dieną ji dingo. Motina nuėjo šerti  gyvulių, jos įtėvis, Jonas - tvarkyti ūkio, tad vaikas liko vienas. Diena buvo saulėta,  tačiau lauke spaudė šaltukas. Dalia nieko nesiskyrė nuo kitų kaimo vaikų. Buvo judri,  aktyvi ir kai tik turėdavo laisvo laiko lėkdavo į šalia esantį mišką. Čia ji kalbėdavosi  su medžiais, rudenį rinkdavo jų lapus, glostydavo žolę. O kartais, kai pamėgtoje žaidimo  vietoje apsilankydavo kiti kaimo vaikai, ji dūkdavo kartu su jais. Lakstydavo tarp medžių,  žaisdavo gaudynių, slėpynių ir visus kitus vaikiškus žaidimus. Tai būdavo jos karalystė.  Jos antrieji namai. Todėl turbūt nė vienas kaimo gyventojas nenustebo kai prieš keletą  dienų pamatė miško link bėgančią šviesių, garbiniuotų plaukų mergaitę. Nebuvo nuostabu ir  tai, kad vaikui pradingus šeima pirmiausia patraukė miško pusėn.

-3-

Jono Dabkonio gyvenimas buvo spalvingas. Kaimo žmonės vyrą gerbė ir sutikę visuomet sakydavo - esi geras žmogus. Užaugęs padorioje šeimoje Jonas beveik nieko nesiskyrė nuo kitų. Tik dirbdavo žymiai daugiau ir niekuomet neatsisakydavo padėti. Beveik kasdien, žmonės jį matydavo besidarbuojantį ne tik savo, bet ir kaimyno ūkyje. Vyrai kartais net šaipydavosi, kad kaimynėliui  labai tiktų būti moterimi. Taip rūpinasi visais, padeda. Tiesa, tų kalbų pats Jonas  negirdėdavo. Kaimynai ne tik gerbė, tačiau ir prisibijojo Dabkonių vyro. Jonas buvo  aukštas ir tvirtai sudėtas. Žmonės pirmąkart atklydę į kaimą ir pamatę kaimo stipruolį  dažniausiai nuleisdavo akis. Maža ką. Gal banditas. Dar žvilgsnis nepatiks. Tačiau, tai  būdavo tik apgaulė. Pakakdavo pabendrauti su tvirtuoju Dabkoniu keletą minučių ir  pajusdavai kažką gero esančio pašnekovo širdyje. Daugiausia dėmesio Jonas sulaukdavo iš  kaimo moterų. Ypač jaunų. O kuriai nepatiktų tylus, tvirtas ir darbštus vyras, turintis  namus ir didelį ūkį? Be to, šviesūs plaukai, nuolat apšepęs veidas bei pasakiškai graži  vyro šypsena per sekundę sudaužydavo merginų širdis. Netrūko jaunajam Dabkoniui dėmesio  ir iš vyresnių kaimo moterų. Matydamos, kaip Jonas dirba nuo ryto iki vakaro jos kartas  nuo karto aplankydavo kaimyno kiemą. Atnešdavo pietų, pašnekindavo, o prie to paties -  paprašydavo vienos ar kitos paslaugos. Tai vištai galvą nukirsti, tai kiaulę papjauti ar  šieną vasarą suvežti.
Dabkonio gyvenimas atrodė tarsi pasaka. Tol, kol vieną dieną jis į  namus parsivedė Liną ir mažąją Dalią. Tuomet Dalytei tebuvo vieneri. Lina atsinešė ją  mažoje lovytėje. Nuolat verkiančią, krykštaujančią ir kitais būdais prašančią dėmesio.  Jonas buvo laimingas, nes jo širdis pagaliau degė aistra. Namus užpildė gyvybė ir šiluma,  o gyvenimas įgavo kitokią prasmę. Tačiau kaimo žmonės į Dabkonio namus pradėjo žiūrėti  kiek atgrasiau. Lina jiems, o ypač kaimo moterims, labai nepatiko.

-4-

Linai buvo dvidešimt. Ji gyveno miestelyje, esančiame už trisdešimties kilometrų nuo  kaimo. Moters vaikystė buvo nerūpestinga, kupina pilnatvės ir šeimos dėmesio. Tačiau  prasidėjęs karas viską pakeitė. Tėvas žuvo mūšyje, o motina - sunkiai susirgo, tad Linai  teko rūpintis šeima. Motina, jaunesniu broliu ir savimi. Buitis merginos neprislėgė.  Būdama aštuoniolikos ji mokėjo viską, ką derėtų daryti suaugusiai moteriai. Ji siuvo,  mezgė, ruošė valgį, tvarkė namus. Deja, merginos šeimą greitai prislėgė ir finansiniai  rūpesčiai. Lina privalėjo surasti darbą, tačiau - jo nebuvo. Nežinia kaip būtų pasisukęs  merginos ir jos šeimos likimas jei ne vyras, kurį vieną vakarą Lina sutiko miestelio  centre eidama iš krautuvės. Vyriškis praeidamas kliudė pečiu merginą, o ji neišlaikė  lygsvaros ir paleido savo nešulį iš rankų. Praeivis atsiprašė pasilenkė prie išsibarsčiusių  pirkinių ir prabilo:
- Leiskite padėsiu.
- Nereikia, tikrai - bandė atsikalbinėti Lina
- Gal ir nereikia, tačiau padėsiu. Mano vardas Petras - prisistatė naujasis pašnekovas, o jūs kuo  vardu?
- Lina. Dėkui už pagalbą, bet aš jau eisiu. Skubu namo. Šeima be vakarienės.
- Jūs turite šeimą - įdėmiai nužvelgęs moterį paklausė Petras.
- Ne, šyptelėjo Lina, vyro neturiu. Tik motiną su broliu ir daugybė bėdų.
- Kokių bėdų gali turėti tokia graži moteris? - jau pakiliu tonu klausė pašnekovas.
- O kaip jūs manote?
- Įtariu apie ką jūs. Ir dar, manau, kad žinau kaip jas išspręst. Gal padėkite pirkinius  ir eime pas mane? - intrigavo Petras.
- O kodėl negalite savo pasiūlymo išdėstyti čia?
Petras šyptelėjo, tačiau paslapties neišdavė.
- Lina, jūsų teisė rinktis. Galime atsisveikinti ir eiti savais keliais. O galima -  spręsti problemas. Tačiau tą darysime pas mane.
Moteris pažvelgė į savo pašnekovą. Petras neatrodė pavojingas. Rimtas, solidus vyras.  Tvarkingai apsirengęs, padoriai atrodantis, mandagus. Ką ji gali prarasti? Nieko.
Gerai. Po valandos susitinkame čia, o paskui - eisime pas jus.
Ji gavo darbą. Tiesa, 1920-aisiais toks darbas prilygo kabėjimui ant gėdos stulpo. Lina  dirbo naktimis. Pabaigus namų ruošos darbus, užmigdžiusi motiną ir brolį ji eidavo pas  Petrą. Čia jos laukdavo mažas, tvarkingas kambariukas ir Petro draugai, jos klientai.  Linai nepatiko parduoti savo kūną už pinigus. Nepatiko sutikti savo klientus mieste ar dar  blogiau - bažnyčioje ir stebėti jų veiduose atsirandančias keistas šypsenas. Kai kada -  panieką ar bandymą apsimesti esą jie pirmąkart ją mato. Kas tai buvo? Baimė, stovint  pamaldose kartu su šeima ir drebant dėl tiesos? Ar vyrų požiūris į ją, kaip į prekę kurią  kadaise buvo pasinaudota? Lina to nežinojo. Ji spėliojo, bandė suprast, tačiau niekad  neklausinėjo. Merginai buvo svarbiausia, kad jos šeima turi pinigų ir duonos kąsnį  burnoje. Už namų sienų  pasaulis galėjo griūti.




-5-

Petras buvo tarsi pelytė gyvenanti miesto gatvėse. Tiesa jo namai nė kiek nepriminė tamsių požemių. Anaiptol tviskėjo prabanga. Medžiagas interjerui jis vežė iš Rusijos. Ten turėjo giminių ir draugų, kurie padėdavo jam tvarkant reikalus. Jis mėgo prabangą, tačiau ja nesididžiavo. Išėjęs į miesto gatves Petras tapdavo tik dar vienu šešėliu miesto gatvėse. Mažas, paprastai apsirengęs ir sunkiai pastebimas. Jis mylėjo gyvenimą, o dar labiau – mylėjo moteris. Gatvėje pamatęs simpatišką merginą negalėdavo praeiti pro šalį. Visuomet bandydavo pakalbinti praeivę arba kitais būdais atkreipti jos dėmesį. Reikalams pakrypus teigiama linkme mergina buvo pakviečiama į svečius išgerti arbatos ar kito pageidaujamo gėrimo. Viešniai įžengus į  auksu tviskančius namus tolimesnė vakaro eiga tapdavo lengvai nuspėjama. Petras mėgo aistros sukeliamą svaigulį. Moters teikiami malonumai jam buvo svarbiau už viską, todėl lovoje jis ir pats stengėsi atiduoti visą save. Jausdamos partnerio sugebėjimus moterys skendo ekstazėje ir po pasakiškos meilės nuotykio naktimis dar ilgai negalėdavo užmigti. Petras buvo puikus meilužis tačiau jis nemokėjo mylėti. Jo namai naują šeimininkę turėdavo kas mėnesį, o kartais – dar dažniau. Tačiau moterys dėl to nepyko. Palikus meilužio namus jų gyvenimai pasikeisdavo. Dažniausiai į gerąją pusę. Petras nemokėjo pyktis ir nenorėjo, kad žmonės blogai apie jį galvotų. Palikęs savo partneres jis padarydavo viską, kad jos ir toliau liktų laimingomis.  

-6-

Jonas sutiko Liną šios darbo vietoje. Dieną atvežęs į turgų daržovių ir vaisių, vakare  užsuko į barą. Jis buvo pavargęs, tačiau laimingas. Prekyba sekėsi ir dienos laimikis  buvo visai neblogas. Norėjosi atsipūsti ir pasimėgauti gyvenimu. Jonas užsakė alaus,  paskui - surūkė porą cigarečių ir pradėjo žvalgytis į bare esančias merginas. Grojo tranki  muzika. Koncertą rengė kaimo kapela, tad bare buvo kaip niekad daug žmonių. Jonas nemėgo  šokti. Jam labiau patiko sėdėti gurkšnoti alų ir mėgautis muzikos garsais. Kartais jis  užtraukdavo su muzikantais dainą, tačiau tai nutikdavo itin retai. Jonui patiko ne tik  muzikos garsai, tačiau ir vaizdas kurį jis matydavo bare. Klegantys ir laimingi žmonės jam  pakeldavo nuotaiką, o jaunos ir gražios moterys jam būdavo lyg energijos šaltinis. Atgaiva  širdžiai ir akims. Jonas žinojo, kad merginos stebi jį meiliomis akimis ir trokšta  dėmesio, tačiau pirmo žingsnio jis niekad nežengė. Tą vakarą prie jo staliuko priėjo  vyras.
- Labas vakaras, bare nėra vietų, galiu prisėst?
- Sėskis - mostelėjo ranka Jonas.
- Dėkui. Sunki diena buvo. Reikia išgerti.
Naujas pažįstamas kilstelėjo alaus bokalą. Jonas padarė tą patį. Vyrai susidaužė ir išgėrė  bokaluose buvusį gėrimą.
- Oho, maniau aš vienas esu ištroškęs - tarė nepažįstamasis.
- Ištroškę čia visi. Vieni nori alaus, kiti aistros, treti velniai žino ko - prabilo  Jonas.
- Jeigu visi būtų sotūs ir laimingi sėdėtų namuose - žiūrėdamas į bare esančias merginas  kalbėjo Jonas.
- Beje, neprisistačiau, mano vardas Petras.
Jonas prisistatė ir pamojo padavėjai, kad norėtų dar vieno bokalo.
- Man irgi dar vieną - tarstelėjo Petras. Jonai, tu pastebi, kad moterys esančios štai ten  žiūri į tave? - paklausė Petras.
- Pastebiu.
- Tai kodėl sėdi ir geri alų. Nejau nemyli moterų?
- Myliu. Jos nuostabios. Tik dar nepamačiau tos, kurią norėčiau užkalbinti.
- Keistas tu - šyptelėjo Petras. Žinai ką? Išgeriam dar alaus ir eime pas mane. Turiu porą  merginų. Jų kalbinti nereikės.
Jonas įdėmiai nužvelgė savo pašnekovą. Šmikis tu, šyptelėjo jis, kodėl manai, kad man to  reikia?
- Parodyk vyrą, kuriam to nereikia? Nebus jokių įsipareigojimų, aplinkiniai nieko  nekalbės, o tu - atsipalaiduosi.
Jonas sutiko. Vyrai pasėdėjo bare iki vidurnakčio. Išgėrę po trejetą bokalų sumokėjo už  gėrimus ir nukulniavo Petro namo link. Naujasis pažįstamas gyveno miesto pakraštyje. Jo  namas buvo kuklus ir nieko nesiskyrė nuo šalia esančių kaimynų pastatų. Tačiau išorinis  vaizdas buvo tik apgaulė. Namo vidus buvo prabangus. Sienos  iškaltos brangia mediena,  grindys padengtos dar nematytais kilimais. Petras atidarė barą, ištraukęs degtinės  buteliuką padėjo ant stalo. Prisėsk. Tuoj grįšiu. Petras grįžo su Lina. Ji prisėjo šalia  Jono, apkabino jį ir pažvelgė jam į akis. Petras pasakė, kad tuoj grįš ir paliko Joną su  atvesta mergina vienus.
- Labas, aš Lina.
- Jonas, tyliai ištarė jis.
- Pavaišinsi damą?
- Žinoma.
Jonas pripildė taurelę skaidriu gėrimu. Lina vienu gurkšniu viską ištuštino.
- Ką, nesitikėjai?
Jonas papurtė galvą. Jis nesitikėjo. Tačiau nesitikėjo kitko - merginos rodomo dėmesio.  Nors žinojo, kad yra patrauklus, bet niekada nebuvo pasinaudojęs savo žavesiu. Moters  Jonui reikėjo. Atsidūrus šalia Linos, pajutus jos apkabinimą jam pasidarė gera. Netrukus  jis pajuto Linos lūpas palietusias jo skruostus, akis ir galiausiai prigludusias prie jo.  Jonas degė matydamas kaip Lina priglunda prie jo. Jo ranka nuslydo moters nugara, paskui  nejučia palietė jos krūtinę, kol galiausiai - pasiekė pečius. Jonas atsargiai nurengė  Liną. Jam buvo gera. Lina stebėjo jo veiksmus ramiai, glostė jam plaukus ir švelniai  bučiavo vyro lūpas. Moters ranka nuslydo žemyn. Ji atsegė Jono kelnes, paskui - nusiėmė  savo sijoną, kelnaites ir prigludo prie jo. Kambaryje liepsnojęs židinys prigeso, tačiau  patalpoje buvę žmonės to nepajuto. Kartais aistra būna karštesnė už ugnį ir svaigina  labiau už viską.

-7-

Jono gyvenimas pasikeitė. Vyro veide vis dažniau atsirasdavo šypsena. Dienomis dirbdavo kaip  visuomet - daug ir sunkiai. Tačiau vakarais, pasikinkydavo arklį ir traukdavo į miestą.  Tiesa, miesto šurmulį Jonas aplenkdavo. Privažiavęs gyvenvietę jis sukdavo Petro namo  link. O tuomet - ėjo tiesiai pas Liną. Petras ne kartą siūlė kitų moterų, tačiau kitų  Jonui nereikėjo. Lina jį sužavėjo. Ji mokėjo prakalbinti jį, maža to - buvo nepaprastai  graži. Jono širdis degė aistra vien pažvelgus į moters veidą, o kai ji prisiliesdavo prie  jo kūno - atrodė, jog viskas išnyksta ir pasaulyje lieka tik jis ir ji. Idilė tęsėsi  tris metus. Gera buvo visiems - Jonui, patirdavusiam aistrą, Lina - turėjusiai klientą, kuris  jai patiko ir, žinoma, Petrui, kuris turėjo nuolatines pajamas. Tačiau vieną dieną viskas  apsivertė aukštyn kojom. Lina pastojo. Blogiausia, kad pati nežinojo, kas kūdikio tėvas.  Pirmaisiais mėnesiais Lina dar bandė dirbti, tačiau paskui - metė darbą. Kuriam laikui ji  dingo. Pasirodydavo tik vakarais, kai miestelyje būdavo mažiau žmonių. Parduotuvėje  nusipirkdavo tai, ko reikia ir grįždavo namo. Skaudžiausia buvo Jonui. Neradęs Linos ir  sužinojęs kas nutiko jis prašė Petro padėti, pasakyti kur ji gyvena. Tačiau šis tylėjo.  Jonui plyšo širdis. Iš pradžių jis užsukdavo į miestą kone kasdien, ieškodavo Linos gatvėse, baruose,  tačiau jos niekur nesimatė. Laikui bėgant jo viešnagės retėdavo, kol galiausiai  užsukdavo tik į turgų. Kaip senais laikais. Tačiau, gyvenime retai kada žmonės, atsiradę tavo gyvenime, dingsta be žinios. Vieną vakarą Petras susirado Joną tame pačiame bare.
- Labas, Lina vis dar domina?
Jono širdis suplakė stipriau jis kilstelėjo antakius ir greitakalbe išbėrė:
- Žinoma, žinai kur ji?
- Žinau, bet ji turi mažą dukrytę. Jai vieneri. Vardu Dalia. Vis dar domina?
- Kodėl neturėtų! - tarsi naujai atgimęs žodžius bėrė Jonas.
- Maža ką, meilužė ji yra gera, tačiau dabar – Lina jau motina.
- Man jos reikia.
- Gerai, tačiau už informaciją reikėtų - Petras patrynė du pirštus.
- Gausi viską.
Vyrai sutarė. Jonas sumokėjo padorią sumą buvusiam Linos suteneriui, o šis parodė namą,  kuriame ji gyveno. Jis atsargiai pabeldė į moters duris. Šioms atsidarius ji neteko žado.
- Iš kur?..
- Nekalbėk - pirštu pridengęs lūpas ištarė Jonas. Galiu užeit?
- Žinoma, tik tyliau mano dukrytė miega.
Jonas užėjo. Moteris kurį laiką buvo tyli ir nė iš tolo nepriminė tos aistra degusios  deivės. Ji aprodė svečiui namus, kurie po moters motinos mirties atrodė be galo ramūs.  Ramybės nedrumstė net mažas vaikas esantis kambaryje. Lina parodė Jonui savo mažąjį  stebuklą. Jis tik šyptelėjo ir tarė:
- Lina, ar eisi su manimi? Ji nuleido galvą ir tylėjo.
- Eime. Dukrytę pasiimsi su savimi. Brolis bus puikus pagalbininkas ūkyje. Man reikia  tavęs.
- O ką žmonės pasakys? - nerimavo Lina.
Jie nieko nežino. Užtikrintai tarė Jonas. Tačiau jis buvo neteisus. Kaime jau seniai  sklido kalbos apie tai kur vakarais dingsta Jonas, tačiau niekas nedrįso jam to pasakyti.  Jonas parsivežė Liną, jos dukrytę ir brolį į savo namus. Tačiau kaimynams moteris  labai nepatiko.  

-8-

Jonas Dabkonis mylėjo savo šeimą. Jis pamiršo savo moters praeitį ir matė tik geriausias  Linos savybes. Beveik kiekvieną dieną jam teko girdėti piktą kaimynų juoką, matyti kreivus jų  žvilgsnius. Tačiau aplinkinių nuomonė jam nerūpėjo. Jis mylėjo Dalią, Linos kūdikį,  kuris tapo tikra namų puošmena. Tiesa kartais jis išgirsdavo kaimo žmones Dalytę vadinant  \"kekšiuku\", tačiau apsimesdavo, kad nieko negirdi. Manė, jog viskas praeis. Tikėjo, kad  žmonės ilgainiui priims Liną ir jos dukrą į savo bendruomenę. Tuomet gyvenimas grįžtų į  savo vėžes. Deja, kaimui reikia apkalbų ir atradus auką, jos niekad nesibaigia. 1928-ųjų  žiemą Dabkonių šeima sužinojo džiugią žinią - Lina laukiasi, sekančių metų vasaros  pabaigoje Jonui gimė sūnus. Naujagimį jis pavadino Petru. Lina prieštaravo tokiam vyro  sprendimui, tačiau Jonas buvo neperkalbamas. Vasaros pabaigoje Dabkonių kieme nestigo  žmonių. Kaimynai sveikino kaimo darbštuolį su šeimos pagausėjimu. Vyrams tai buvo proga  išgerti alaus ar degtinės, moterims - susiburti į vieną vietą ir pasidžiaugti kūdikio  krykštavimu. Žmonės trumpam pasikeitė. Žiūrėdami į Liną šypsojosi, sveikino ją tarsi  neprisimindami kas ji ir ką apie ją galvojo. Kaimas ruošėsi krikštynoms, kurios prilygo  bendruomenės šventei. Tačiau Dabkoniai krikštą atidėjo metams. Žinoma, toks sprendimas  užrūstino vietos kleboną ir vėl užtraukė pilkus debesis kaimynų akyse, bet Jonui tai  nerūpėjo. Jis dirbo savo darbus ir rūpinosi šeima. Jo svajonė išsipildė. Viskas  grįžo į savo vietas. Bent jau kuriam laikui.

-9-

Diena buvo gerokai įsibėgėjusi. Šaltukas nudažė Dalios veidą raudoniu, saulė ritinėjosi  dangumi neleisdama speigui įsismarkauti. Mergaitė vaikščiojo po mišką, jos mažos pėdutės  smigo į samanas, o dvi mažos akutės ieškojo sausų medžio šakų nukritusių ant žemės. Ji  norėjo parnešti glėbelį į namus ir padėti mamai užkurti židinį. Tądien ji girdėjo, kaip  mamytė pykosi su dėde Jonu, todėl norėdama ją nuraminti ir paguosti nusprendė padaryti  gerą darbą.
- Sušildysiu mamytę nors taip - mintyse kartojo vaikas eidamas gilyn į mišką. Pakeliui ji  praėjo savo žaidimų aikštelę. Deja, šiandien ji buvo tuščia. Kaimynų vaikų nebuvo.
- Daug lapų prikritę. Reikės ateiti ir viską sutvarkyti – vaikas toliau rikiavo savo šviesias mintis.
Ji nuėjo link upelio, kuris tekėjo per mišką. Kol surinko žabelių krūvelę padangę nudažė prietema, tad vaikas pasuko atgal, namų link. Grįžusi į žaidimų aikštelę ji pamatė žmogų. Šis sėdėjo ant kelmo ir kažko laukė. Dalia priėjo arčiau. Ten buvo Jonas.
- Dėde Jonai! - šūktelėjo vaikas.
Tačiau vyras nieko neatsakė. Tik pakėlė galvą. Dalia priėjo arčiau savo įtėvio. Nuo jo  tvoskė alkoholiu.
- Dėde Jonai girdėjau kaip barėtės su mano mamyte, nesipykit - įtėvį bandė kalbinti  vaikas.
Tačiau atsakymo ji vėl neišgirdo. Jonas atsistojo, pažvelgęs į Dalią stiklinėmis akimis
nusvirduliavo prie jos ir savo žvilgsnį įsmeigė į mažas vaiko akutes. Dalia šyptelėjo, tačiau netrukus šypseną pakeitė išgąstis. Jonas išsitraukė peilį, staigiu judesiu suėmė įdukrą  už apykaklės ir smeigė durklą jai į paširdžius.

Ant žemės vienas po kito pabiro vaiko rinkti žabeliai.  Mergaitės rankos  nusviro. Akys žvelgė į dangų tarsi skaičiuodamas ten sužibusias žvaigždes. Per keletą sekundžių jos tapo neapsakomai tuščios, panašios į du stiklo gabaliukus akiduobėse. Jonas paleido vaiką. Iš Dalios krūtinės sunkėsi kraujas. Ji nebekvėpavo. Vyras panešė mergaitės kūnelį tolyn ir paslėpė po medžių lapais. Miškas paslėpė mažą žmogutį po savo marga antklode. Netrukus visiškai pasislėpė ir saulė. Danguje pasirodė visos žvaigždės. Atėjo naktis. Iš miško išniro tamsus siluetas, kuris nusvirduliavo vieškelio link. Pakilo vėjas ir rudeninis speigas pradėjo rodyti savo nagučius. Dar po pusvalandžio Dabkonių kieme pasirodė vežimas kuriame sėdėjo Jonas. Pavargęs tarsi grįžęs po sunkiausių darbų. Įžengęs į kambarį vyras nusvirduliavo  į miegamąjį ir po kelių akimirkų griuvo į lovą.

Tuo tarpu Lina jau kurį laiką nerimastingai sėdėjo prie lango. Dalia iš miško kartais grįždavo vėlai. Tačiau dabar moteris jautė kažką labai negera.

-10-

Kitą dieną nerimo šešėlis apklojo visą kaimą. Žmonės pamiršo savo pažiūras, ambicijas, darbus ir  puolė kaimynams į pagalbą. Dalia negrįžo. Kaimynai ieškojo vaiko visur. Išnaršė visas  vietas, kuriose žaisdavo Dalia, išklausinėjo savo vaikus, gal kas ją matė ar žinojo kur  planuoja eiti? Tačiau pastangos buvo bevaisės. Moterys globojo mažąjį Petriuką. Kaimo  vyrai kartu su Lina ir Jonu vaikščiojo po apylinkes, važinėjo po gretimus kaimus ir tęsė  paieškas. Sąmyšis truko tris dienas. Paskui viskas aprimo. Savaitės gale Jonas į mišką  išėjo vienas. Jam grįžus visi suprato, kad paieškos baigėsi. Kaime įsivyravo tyla. Dalia  atsirado, tačiau tai buvo menka paguoda. Mergaitės motinos veidas išbalo tarsi drobė. Akimirksniu. Kaimo moterims matant  kaimynės kančias plyšo širdis. Dar visai neseniai buvusi neapykantos skraistė tarsi išnyko ir Lina tapo kaimo bendruomenės dalimi. Žmonės, o ypač moterys, ją pamėgo.  

-11-

Niekas neišsiaiškino kas nužudė mažąją Dalią. Žmonės gailėjo Dabkonių šeimos ir bendromis  pastangomis šeimai padėjo kaip galėdami. Lina atstvėrė tylos siena. Ilgą laiką niekam  neištarė nė žodžio. Jonas kibo į darbus. Reikėjo laiko, kad kaimas pamirštų tai kas įvyko.  Viskas aprimo. Po kelių metų kaime sklido jau kitos istorijos. Įvykių niekad nepamiršo tik  Jonas. Lemtingąją dieną jis susipyko su Lina. Moteris pagrasino, kad paliks jį, jeigu savo tikrą  sūnų mylės labiau nei Dalią. Jonui užvirė kraujas. Žinoma jis gerbė mergaitę, tačiau gimus  sūnui - visą savo dėmesį skyrė būtent jam. Sūnus buvo jo svajonės išsipildymas todėl Linos  žodžiai nuskambėjo kone šventvagiškai. Riebiai nusikeikęs  jis išėjo. Tačiau  dirbti negalėjo. Galvoje skambėjo Linos žodžiai ginantys dukrą. Jonui prieš akis iškilo  septynių metų senumo įvykiai. Jis Petro kieme. Pabeldus į duris pasirodo šeimininkas,  tačiau liepia palaukti. Jonas vidun patenka iš namo išėjus vyrui. Kaskart vis kitam.  Tuomet jam visa tai nerūpėjo. Nerūpėjo ir paskui, gimus mergaitei, nes svarbiausia buvo  šalia turėti Liną. Jonas apsimesdavo, jog nieko negirdi kai kaimynai įdukrą vadindavo \"kekšiuku\". Tačiau tądien - viskas apsivertė aukštyn kojom. Pusė litro degtinės, nemalonus pokalbis su Dalios motina ir nelemtas noras pasivaikščioti po mišką viską apvertė aukštyn kojom. Paskui viskas įvyko spontaniškai. Ieškodamas vienatvės jis atsidūrė miško aikštelėje. Pamatęs pro šalį ėjusį vaiką, išgirdo jo balsą ir net pats nesuprato kas įvyko. Peilis pats atsidūrė jo rankose, o paskui - ir mažosios Dalios krūtinėje.

-12-

Jonas pažvelgė savo sūnui į akis. Jos švytėjo, spindėjo iš laimės. Tėvas paėmė sūnaus ranką ir tvirtai suspaudė. Rankutė buvo šilta ir švelni. Vaikas sukrykštė, o netrukus pasigirdo skardus berniuko juokas. Motina atnešusi vyram pietus pasodino vaiką ant kelių ir apgaubė nepaprasta meile. Tarsi saugodama nuo viso pasaulio blogio. Tėvui tai patiko. Staiga Jonas prisiminė Petrą, kuris kadaise suvedė jį su Lina.
- Kaži, kaip Petras, pagalvoji kartais apie jį? – tarstelėjo Jonas.
- Pagalvoju – šyptelėjo Lina ir primerkė akis, tarsi kažką prisiminus. – Petras geras žmogus, o tokiems gyvenime sekasi.
- O aš? Ar manai, kad esu geras žmogus? – paklausė Jonas.
Lina nieko neatsakė tik tyliai žiūrėjo vyrui į akis tarsi norėdama jose kažką įskaityti. Jonas irgi tylėjo. Negalėjo ištarti žodžio. Pakilęs nuo stalo paglostė sūnui galvą ir išėjo padėti kaimynui. Atsisakyti negalėjo, juk jis yra - geras žmogus.