Balkšvo smaragdo arkliukai
Mėnulio jūros dulkėse
dailino savo balsvumą.

Vakar parduotuvėn
prisėjo eit. Pasbaigė
ir batonas, ir makaronai.
Kruopų irgi mažai liko.
Mėsos, gi žinai, aš
beveik nevalgau.
Ne vegetaras, bet
ją virt ar kept reikia,
o aš taip per gyvenimą
ir neišmokau, nors norėjau,
labai, net kulinaru buvau
pasšovęs būt.
Ale, kur tau.

Tai va, krautuvėn, galvoju,
neisiu čia šalia Pašilaičiuosna,
eisiu Kurmeliuosna,
kur už keturių kilų.
Pasvaikščiosiu, galvoju,
vis vien nėr kas veikt,
malkų jau prisveikiau
kitai žiemai, o daugiau
kas veikt viduržiemį.
O dar balukė, ta, kur
karosus gaudydavom
pakeliui, pažiūrėsiu,
galvoju ar eketukes kas
iškirto karosėliam pakvėpuot.

Einu, o iki miško,
už kurio Kurmeliai,
žinai gi pieva, arimai
apie puskilį.
Žinguriuoju per tas pievas,
gi kažkas nosį kutena.
Nu toks malonus kvapas.
Bet kokis nesuprantu –
va ką reiškia žemę
seniai nedirbęs.
Net sustojau, uostau, uostau –
gi šūdas.
Ne neskeikiu, šūdo kvapas.
Gi žiūrau kairėn –
mėšlo krūva pavasario
mėžimui paruošta.
Net pritūpiau, taip
miela pasdarė.
Cigarą išsitraukiau,
sugadinau, aišku,
tą gamtos aromatą,
bet taip pasnorėjo tos
jaunystės arimų romantikos.

Gal pusvalandį uosčiau.
Rapolai, taigi irgi mėgai
tą mėšlo kvapą.
Tavo gi čia žodžiai –
„šūdu kvepia“ –
gal atnešt ir tau
„šūfeluką“, kad
dūšelė atsigautų.

Per mišką jau net
nejaučiau kaip nuėjau.
Net kojos nesopėjo.
O atgal pasisekė –
Kazimierą sutikau,
tai savo senuku
žiguluku parvežė.

Siūruosiu, svyruosiu namolio jau.
Dukra žadėjo atvažiuot vakaran,
kažkur pakeliui važiuodama
užsuks, sakė.
Et, tik pakeliui, tik.
O ar mes kitoki jauni buvom,
Rapolai. Gi ne.
Gi ne.

Balkšvo smaragdo arkliukai
muistė galvas, iš karčių biro
pelenai, krito į kraterį –
naują Mėnulio jūrą.

Toli, toli nuvinguriavo mano vieškelis.
Tegu, tegu. Gal parodys kam nors
mano klaidų vingius. Gal kam patars.
Tegu.
Tegu.
Et, tiek to...