Dar pradinėse klasėse žinojau kas yra H2O. Juk žmonės visus dalykus pavadina vardais, suskirsto, padalina. Taip lengviau - sako jie. Tikriausiai labai svarbu žinoti, kad vandenį sudaro deguonis ir vandenilis. Kaipgi mes be to? Ar ne?
Ir dabar, stovėdama duše, stebiu tą H2O ant savo peties. Mažyčiai mažyčiai lašeliai, kuriuose yra gyvybė. Nors ne, gal ten nėra gyvybės - juk ne lietaus vanduo. Šis išfiltruotas, išvalytas taip, kad mus pasiektų švarus ir nenuodingas. Kad stovėdami duše galėtumėm jausti šiltą vandenį, tekantį mūsų kūnu. Kad žinotumėm, jog čia mums negresia joks pavojus. Juk su vandeniu mes nuplauname savo sunkias dienas, blogus prisiminimus, nuovargį. Nuplauname duše.
Bet geriau pagalvojus - juk dušas kaip vaikystė. Mes ten galime pabūti savimi, juk niekas mūsų nestebi. Atsipalaiduojame nuo visų pareigų. Dainuojame. Duše mes galim būti paprasti - be drabužių, laukiantys vandens, kad nuplautų mūsų rūpesčius. Kad nuvalytų mūsų visą subrendusį gyvenimą ir, kad vėl pabūtumėm savimi, tiesiog savimi. Be jokių pareigų. Mes galime pasislėpti už širmos ir niekas niekas mūsų nemato ir neįžiūri. Tik mes žiūrim į trykštantį vandenį. Ir gal tada vėl sukyla prisiminimai - kaip vaikystėje, karštą vasarą, prapliupus lietui, bėgdavom į lauką pabraidyti po balas. Pasijuokti, pasidžiaugti vandeniu, ne H2O.
Bet...juk Afrikoje, kokiam nors skurdžiame kaime, nėra dušų. Ir vandens. Nejaugi tada jie neturi vaikystės? Nejaugi dėl to bado, skurdo ir nepritekliaus jie turi greitai suaugti? O gal jiems vaikystė - tai išdžiuvusi dykuma?... Ne, juk vaikystė - žaliuojantys miškai. Su bet kada prapliumpančiu lietumi, kaitinančia saule, įvairių formų debesimis ir dangumi. Šviesiu, šviesiu, žydru dangumi. Tokio, kokio dabar nebematom. Juk grožimės saulėtekiu, saulėlydžiu ir žvaigždėmis. Bet niekada vasarą nenusiimam nuo akių saulės akinių ir nepažiūrim į paprastą mėlyną dangų. Be pilkų debesų, kažkur aukštai, aukštai, kaupiančiu mažyčių lašelių atsargas. Kad vėl galėtų lyti.
Ir mes iš karto po savo vaikystės - po dušo, vėl skubame rengtis. Ar chalatais apsigobiam, ar susivynioję į rankšluostį bėgame išsidžiovinti plaukų. Juk ne veltui juos plaunam su tokiais šampūnais. Jie turi spindėti, būti tvirti ir atspindėti mus. Ką gi kiti pagalvos, jei to nebus?... O jeigu nepasipurkšim naujausiais kvepalais - jau geriau apie tai nekalbėti... Tikriausiai bus didžiulė tragedija.
Kiti žmonės duše grūdinasi. Grūdinasi, kad būtų stiprūs, sveiki ir, kad niekas negalėtų pažeisti jų imuniteto. Kiti žmonės grūdinasi vaikystėj. Grūdinasi, kad būtų stiprūs, kad niekas niekas negalėtų jų įskaudinti ar pravirkdyti. Sumenkinti ar kankinti. Bet kokia prasmė tai daryti? Juk kiekvienas dar turės marias laiko pabūti ne duše. Ne vaikystėj. Pabūti brandžiais, suaugusiais žmonėmis.
Bet, kai mes atsargiai praveriam dušo kabinos duris, mus nupurto kūnu prabėgantis šaltukas. Rūpesčiai vėl atsinaujina, tad staigiai griebiam rankšluostį, kad galėtumėm išsidžiovinti, nusišluostyti. Kad ant mūsų nebeliktų nė vieno vandens lašelio. Ne vieno dušo pėdsako. Juk vėl turime būti subrendę. Ir žinoti, kad vanduo - tai ne tas lietus, ne tos balos, pro kurias braidydavom, o vanduo - tai H2O. Juk tai labai svarbu žinoti...
Aš atsargiai pakreipiu savo galvą į šoną ir stebiu vandens lašelius ant savo peties. Jie mažyčiai, mažyčiai. Ištiesiu kitą savo ranką ir priliečiu vieną. Lašelio nebelieka. Pakeliu galvą ir pažvelgiu už širmos į sulietą pasaulį. Ir visai nenoriu palikti savo dušo... Savos vaikystės.



Ačiū.