Stovėjo medis vidury laukų. Toks vienišas, liūdnas, bejėgiškai  nusvirusiom šakom. Audra šėlo, suko verpetus virš jo viršūnės, kaukdama draskė paskutinius, pageltusius vienišo medžio lapus.
Ir ką jis galėjo padaryti, jei  neturėjo jokios užuovėjos, neturėjo savo brolių - kitų medžių?
Jis buvo vienas. Skaudžiai vienas. Šakos, vėjo lankstomos, girgždėjo. Jei pro šalį būtų ėjęs praeivis, būtų pagalvojęs, kad kalba senis, senu ir girgždančiu balsu. Beržo tošyje tebesimatė žymės nuo kirvių, kurias padarė žmonės, norėdami atsigerti beržo kraujo – sulos. Apgenėjo, sužalojo ir paliko vienut vieną vidury laukų, čežančių ražienų, mirti.
Vienoje medžio pusėje jau buvo apsaususios šakos, bylojančios apie artėjančią beržo žūtį, bet kam tai rūpėjo? Tik lietus kai kada apkrapnodavo, nuprausdavo jo lapus, pagirdydavo senas šaknis. Ir tuomet atrodydavo, kad beržas verkia didelėm ir skaudžiom ašarom. Jos risdavosi atšerpėjusiu kamienu ir krisdavo į žemę...
Kai kitą rytą patekėjo saulė - nustebo: beržas gulėjo ant šono su visomis šaknimis, o jo išdžiūvusios šakos buvo apglėbusios žemę, lyg žmogaus rankos, grįžusio iš tolimo krašto, pasiilgusio savo Tėvynės ir norėjusio ją visą apkabinti.
Ir iš tiesų, ar ne geriau nulūžti, nei  metų metais stovėti vidury laukų ir mąstyti apie lėtai slenkančią mirtį, kuri anksčiau ar vėliau išvers su visom šaknim?