Šviesa iš dangiškos ganyklos iškalbiai gili:
Žydrai skaisti, niūriai pilka, nuraudus vaivoro mėlynė,
Rūsčiai grūmojanti ar melancholiškai tyli,
Aš – kerdžius, be botago, ant lazdos parimęs.

Koks svetimas aš jiems, gėriukams, pamaniau,
Pabirusiems po dangiškąją valdą.
Apsvaigę būtimi, dangaus vaikai
Sau žydi, o aš vis marginu drobelę baltą

Galios ženklais, kuriais dar vis bandau
Įprasmint čia, Žemėje buvimą menką,
Bet troškulys lig aukštojo dangaus
Vis tvinsta, net per nago juodymą nesenka.

Ne kerdžius gano juos, o jie mane,
Tyla galios ženklus drobelėj plauna.
Įsisupu į dukslų rūbą pažemės,
Praradęs galią, kylu į dangaus plautį:

Nespėjamos krypties, galybe, aistringu ar mažu,
Iš ilgesio gal debesy audros į žemę tikšiu
Ugniniu spinduliu, ledokšnio kruopele, lašu,
Apglėbęs smilgą pakelėj, akimirkai belaikei tilsiu.
2010 03 13