Iš tavęs mes išsinešėm viską:
Vaiko taką ant kojų basų,
Ežerėlius, kur ašarom tviska,
Skaidrią vėsą aušrinės rasų.

Iš tavęs mes išsinešėm žodį,
Tartą motinos lūpų švelnių,
Tą žvaigždelę, kur grįžtantiems rodė
Baltą sodžių tarp liepų senų.

Ir baltųjų beržų graudų sopulį,
Ir sapnus tavo tyro vandens.
Tas švelniausias godas, kartų nuopuolį,
Švelnų ilgesį tavo rudens.

Mes išsinešėm vėjo skalsumą,
Šventą rimtį rugpjūčio aušrų,
Lig širdies įsigėrusį rytmečio dūmą,
Tylią sakmę žalių jovarų.

Iš tavęs mes išsinešėm viską,
Bet sugrįžtam, deja, ne visi,
Nors vienintelį kartą ištarti,
Kad brangiausia šioj žemėj esi...