skiriu Nidai                        

Martynas
Margarita
Mokytoja
Eufrozija
Hilda
Žygūnas
Meistras
Lenkas
Mergaitės, asmens sargybiniai ir kiti kaimo gyventojai.


Girdisi sprogimai ir šaudymas. Tamsoje blykčioja salvės ir prožektorių atšvaitai. Įsišviečia avanscena, joje surėmę nugaras sėdi Martynas ir Margarita.

Martynas. Kažkur vėl kariauja.
Margarita. Kaip gražu. Kaip Naujų Metų naktį.
Martynas. Nekenčiu karo.
Margarita. Tikrai, kiek vyrų žūsta.
Martynas. Nenoriu tavęs prarasti, neįsivaizduoju savęs žuvusio.
Margarita. Tu nežūsi, juk tu su mumis.
Martynas. Taip, tikėkimės taip bus visada, bet kartais įsismelkia baimė – o jeigu vieną kartą mane suras?
Margarita.  Nemanau, juk iki šiol viskas buvo gerai?
Martynas. Taip, bet anksčiau buvo lengviau apsimesti mergaite, paskui bus vis sunkiau ir sunkiau.
Margarita. Aš nenoriu, kad tu galvotum apie tai, kas dar nežinia kada bus. Tu ir dabar esi gražus kaip mergaitė.
Martynas. Žinau, bet ... ai, tiek to. Kas bus, tebūnie. Aš jau turėsiu eiti, mama barsis. O ir šaudo pavojingai arti.
Margarita. Kur tau, už kokio kilometro. Na koks tu vyras, Marčiau, eini namo su vaikais.
Martynas. Mama, tu žinai ją.
Margarita.  Taip, žinau. Žiūrėk, palydovas skrenda.
Martynas. Aha, į Mėnulį.
Margarita. Argi? A, taip, šitas vienuoliktos valandos japonų. O ten – rusai į Marsą, matai – ten kairiau.
Martynas. Ne, tai lenkai, rusai po dvyliktos skrenda. Va, sprogo. Lenkai visada taip – kas antras palydovas ore sprogsta, nemoka gaminti, išvis jie nieko dorai nemoka. Aš tai su jais jokiu būdu neskrisčiau.
Margarita.  Martynai, girdi?
Martynas. Ką? Čia bombos sproginėja.
Margarita. Ne, Martynai, tarp bombų, girdi?
Martynas. Nu.
Margarita.  Man regis, žygūnas bėga, septynmyliais.
Martynas. Ne, čia geležinkelis.
Margarita. Geležinkelis greičiau dunda, čia žygūnas, dabar aiškiai girdžiu.
Martynas. Tiksliai, tuoj bus čia, einam į vidų, reikia Mokytoją kelti.

Abu nubėga į sceną, kurioje įsišvietus yra baleto šokių salės ir kartu kavinės su baru ir dviem staliukais patalpa. Prie pianino sėdi Eufrozija ir skambina. Burnoje ilgas kandiklis su rūkstančia cigarete.

Martynas. Eufrozija, kelk Mokytoją, Žygūnas atbėga.
Eufrozija (gurkšteli vyno iš taurės ir užsitraukia dūmą). Nenumirs, palauks.
Margarita. Tu baik juokauti, čia reikalas gal rimtas. Manai šiaip sau naktį belsis pas mus? Kelk namus.
Eufrozija. Gerai jau gerai, be panikos. Taip, imam akordą (ir sutrenkia Bethoveno penktos simfonijos pirmus taktus). Pakartojam (kartoja kitoj oktavoj), ir dar sykį (sugroja). Viskas, daugiau nebus, jei atsikels, tai atsikels, eikit ... (Ir pasiėmusi  nuo pianino butelį vyno išeina)

Išeidama susiduria su besirenkančiomis merginomis ir mergaitėmis. Paskutinė įeina Mokytoja.

Mokytoja. Kas per triukšmas? Kodėl nemiegate?
Martynas. Žygūnas atbėga, jau čia pat, negi negirdit?
Mokytoja. Girdim, nereikia mūsų mokyti, mes ir nemiegojom, a ne?

Visi atsako: Taip.

Žoržeta. Girdėjom.
Bridžita. Nemiegojom.
Nerodita. Galvojau, kad bombarduoja.
Loreta. Kaip išsigandau.
Matilda. Aš pirma išgirdau.
Prozerpina.  Aš tik  užsnūdus buvau.
Evelina. O aš tai ne.
Izolda. Tu miegojai, nemeluok.
Evelina. Ot ir ne, tau pasivaideno.
Salvinija. O aš net nebuvau atsigulus.
Mokytoja Ša. (Visi nutyla).

Tyla, tik girdisi Žygūno garsėjantis kojų trypimas. Pagaliau jis įgriūna į sceną ir krenta ant grindų.

Mokytoja. Kas čia dabar? Ko jis guli?
Martynas. Turbūt pavargo.
Žygūnas. Taip, aš mirštu.
Margarita.  Jis miršta.

Visi: miršta. miršta? miršta... miršta!

Žygūnas. Turiu pranešti...
Mokytoja. Palauk, įstatymą žinai – pirma turi sušokti, tik po to reikalai. (Skelbia kaip koncerto pranešėja) Prisistatymo šokis. Ką šoksi (pašnibžda Žygūnui)?
Žygūnas. Mirties šokį.
Mokytoja. (iškilmingai) Mirties šokis, (sau)pažiūrėsim. Muzika. (Pauzė) Eufrozija, kur tu?
Žygūnas. Ar negalima būtų greičiau, man jau galas?
Mokytoja. Nieko, pakentėk, tuoj surasim. Nubėkit kas nors...
Eufrozija (įeidama) Girdžiu, aš čia.
Mokytoja. Ką mes turim apie mirtį?
Eufrozija. Oi, daug.
Mokytoja. Tai greičiau ką nors trumpo, juk matai žmogui blogai.

Eufrozija pasideda butelį ant pianino ir užgroja Bethoveno devintąją simfoniją (Mokytoja paklausia Eufrozija: čia apie mirtį? Eufrozija: čia apie džiaugsmą numirus.), visi gieda choro partiją:

Freude, schöner Götterfunken,
Tochter aus Elysium,
wir betreten feuertrunken,
Himmlische, dein Heiligtum!
Deine Zauber binden wieder,
was die Mode streng geteilt:
alle Menschen werden Brüder,
wo dein snafter Flügel weilt.

http://www.youtube.com/watch?v=sqtZ_c3cyhE

Žygūnas tuo metu  efektingai  sušoka savo šokį. Tada krenta vėl ir taria: Sudie.

Mokytoja. Ei, palauk, o žinia? Ko tu čia atsibeldei?
Margarita. Jam visai blogai, gal iškviesti greitąją?
Žygūnas. Kol ji atvažiuos, manęs jau nebus, geriau nekvieskit.
Mokytoja. Tai žinią, žinią sakyk greičiau.
Žygūnas. A, žinią... pala, pamiršau. Ai, Meistras atvažiuoja...
Martynas. Meistras? Kada?
Mokytoja. Sakyk kada? (Žygūnas nejuda)
Margarita. Per veidą jam gerai užvožkit, gal atsigaus. (Mokytoja jį daužo, bet Žygūnas jau miręs)
Mokytoja. Veltui, nėra jau jo. Matyt, labai pavargo, be to  senas buvo. Išneškit. Taigi, atvažiuoja Meistras. Einam miegot.

Tamsa. Vėl šaudymai, sprogimai ir prožektorių šviesos. Po pauzės  sugieda gaidys, šaudymai nutyla, subaubia karvė, suloja šuo. Rytas.
Įsišviečia scena ir į ją įeina Eufrozija su trimitu rankoje. Trimituoja.
Sueina mergaitės ir Martynas. Visi sportine apranga. Bendras šurmulys, kaip turguje. Galima naudoti šį tekstą:

Labas
labas
Martynas. Sveikos.
Loreta. Ei, Martynai!
Salvinija. Kaip miegojai?
Dezdemona. Žinai ką sapnavau? Tą Žygūną, kad staiga jis prisikėlė. Prisikėlė ir pasakė: niekada nemačiau tiek daug gražių mergaičių. Aš taip susijaudinau, jis visą laiką žiūrėjo į mane, tik į mane, o sakė, kad nematė tiek daug mergaičių. Bet kodėl tada jis žiūrėjo tik į mane, a? Kaip tu gali tai paaiškinti?
Tangovita. ...man tai jo gaila buvo... sakiau greitąją kviesti... Gaila nemoku dirbtinio kvėpavimo, mačiau per televizorių kaip daro, tai ten reikia bučiuotis, bet kaip bjauru būtų tokį senį bučiuoti. Kad Martyną, tai sutikčiau, bet Martynas nemirs.
Matilda. Aš tai neišsimiegojau. Visą laiką girdėjau šaudymą. Ir ko jie šiąnakt taip ilgai kariavo? Juk būdavo vidurnaktį baigia. Jie aiškiai pažeidinėja tarptautinius susitarimus, kad žmonėms būtinas poilsis.
Izolda. ...visą naktį kalbėjo: ar tu mane myli? Ar tu mane prisimeni? Aš neiškenčiau ir vieną sykį pasakiau – myliu myliu, duok miegoti. Tada ta atsisėdo, atsisuko į tą pusę, į mane, vadinasi, ir užbliovė, bet taip garsiai, lyg aš jai ką blogo būčiau padariusi. Aš gi nieko.
Prozerpina. Bet kaip sunku buvo keltis, šoną nuguliau, tai taip nutirpo, kad galvojau jau geriau ant manęs vandens užpiltų.
Evelina ....o tau taip nebūna? Man pirmą kartą atsitiko, kelnaitės kruvinos, nežinojau ką daryti. Iš Neroditos spintelės švarias paėmiau, ji dar nematė.
Nerodita. ....paskui nusirito nuo stogo...nebūtų išgelbėję...
Malvina ...gal tik ryt, kas čia žino. Bet gali ir šiandien. Kaip jau aš nemėgstu tų meistrų, buvo prieš du metus vienas, toks pasipūtęs, apėjo, apžiūrėjo, pačiupinėjo, lyg karvę pirktų, ir išvažiavo be nieko.
Salvinija ...manęs tai neims tikrai... Gali Martyną pasirinkti. Martynai, ar eisi, jei tave išsirinks?
Loreta. Martynai, o kurią tu imtum? Margaritą? Nebūk nuobodus, imk mane. Ar aš tau nepatinku, ką? Gerai įsižiūrėk. Margarita, atiduok jį man.
Žoržeta....sakė, kad lenkų, bet aš abejoju, lenkai tiek nebūtų nuskridę. Mano mama kažkada pažinojo vieną lenką, tai po trijų dienų nuo jo pabėgo, nes jie net indų susiplauti nemoka.
Bridžita...taip smirdėjo, kad pamaniau ji apsivėmusi. Tada atidariau langą, o lauke toks šviesos stulpas nusileido į vidurį kiemo, nu sakau, vėl kokie marsiečiai  atsibeldė. Bet paskui viskas dingo. Gal man pasivaideno? Viskas, pasakiau, daugiau grybų prieš naktį nevalgysiu.

Įeina Mokytoja ir užrinka: Ša. Apšilimas.
Visi stoja prie buomo ir sinchroniškai atlikinėja pratimus. Pratimai turi būti gražūs, įvairūs ir ganėtinai sunkūs.
Prie pianino Eufrozija su mineralinio buteliu. Prie jos prisėda ir Mokytoja. Abi užsirūko.

Eufrozija. Kaip galvoji, kada atvažiuos?
Mokytoja. Aišku, šiandien. Žygūnas nebūtų taip plėšęsis, jei tie neliptų jam ant kulnų.
Eufrozija. Tiksliai, gaila, senuko. Iš kur jis atbėgo, kaip galvoji?
Mokytoja. O velnias jį supaisys, matyt, iš kažkurio gretimo rajono. Meistras gal kiek užtruko, kol apžiūrinėjo kitus kaimus, o tas, žygūnas, reiškiasi, lėkė per visus pakeleivingus kaimus, kol pas mus užsibaigė.
Eufrozija. O tai gal gali iki mūsų ir neiti, jei kitur nuotaką sau susiras?
Mokytoja. Gali, bet žinai gi – kituose kaimuose jis nieko gero neras, tik pas mus gražiausios lelijos žydi.
Eufrozija. Taip, išskyrus mane.
Mokytoja. O palauk, gal tave kaip tik pirmą ir išsives.
Eufrozija. Nušnekėjai, dabar kai nuo šešiolikos jau gali vesti, ims matai mane, kai man dvidešimt treji?
Mokytoja. Ta pataisa tai tikrai – nesąmonė. Ir blogiausia, kad ir Martyno jau negalėsime nerodyti, kaip anksčiau. Dabar jam šešiolika ir turės šokti su visomis.
Eufrozija. Iš tikro tai ta Hildė pridirbo mums problemų.
Mokytoja. Taip, bet aš ją suprantu, norėjo ji tą vaiką pasilikti, tiek ilgai negalėjo pastoti ir staiga vaikelis. Tik gaila, kad berniukas.
Eufrozija. Bet nevyriškas jis man, kiek bežiūriu – na, mergaitė ir tiek.
Mokytoja. Iš kur jis bus vyriškas tarp moterų augęs? Pajudam, pajudam netinginiaujam. Aukščiau koją, palaikom, dar,  ilgiau.  Va šitaip. Dabar sušoksim pradžią iš „Gulbės“. Visi pasiruošiam.
Eufrozija. O mes pasiųsim žygūną?
Mokytoja. Manau,  nereiks. Jaučia širdis, kad  Meistras čia rinksis. Muzika! Pradedam.

Mergaitės ir Martynas šoka Sen-Sanso „Gulbę“. Šokį reikia paruošti labai profesionaliai.
http://www.youtube.com/watch?v=9jiGjVQltH8

Eufrozija.  Jis gražiai šoka, bet kaip paslėpsi jo vyriškumą?
Mokytoja. Turiu kai ką sugalvojusi. Gerai, baigiam, visi praustis.
Eufrozija. Atėjo jo motina.
Mokytoja. Kviesk.  Sveika, Hilda. Jau girdėjai?
Hilda. O kaipgi, dėl to ir atlėkiau.
Mokytoja. Oi nereikėjo tau jo klastoti tada, nereikėjo.
Hilda. Pati žinau, klaidą padariau, o ir neklauso dabar manęs, namo negrįžta, bet tąkart labai sunku buvo skirtis, tu juk žinai.
Mokytoja. Žinau, Hilda, tik grėsmė dabar ant viso kaimo kybo. Įsimylėjęs jis Margaritą, todėl ir namo jo netraukia. O tu ką manei, kad visada į jį teises turėsi? Pamiršk, jis jau jaunuolis, jam kiti dalykai rūpi.
Hilda. Nieko gero nėra iš tos meilės. Tu pati ar ilgai laiminga buvai Meistrų mieste?
Mokytoja. Neilgai, bet taip nutinka beveik visoms Meistrų moterims.
Hilda. Taigi, aš nors ir nebuvau ten, bet ir ačiū dievui, kas iš tos našlystės, prisiriši prie žmogaus, o jis jau ir nukautas. Jau geriau kaip man - vaiką padarė ir ačiū už tai, nei labas, nei viso gero.
Mokytoja. Bet vistik aš net penkerius metus gyvenau Meistrų mieste, tai nepalyginti geriau nei čia.
Hilda. Tai ko nelikai, ką?
Mokytoja. Tuo metu nenorėjau antrą kartą tekėti, o be to, čia skubiai reikėjo mokytojos, tai ir grįžau.
Hilda. Pagelbėk, Marija, sugalvok ką nors.
Mokytoja. Nesirūpink, eik namo jau pagalvojau.
Hilda. Kad dievas tau padėtų.
Mokytoja. Palauk, Hilda, o šokis?
Hilda.  Ir man?
Mokytoja. O kaipgi. Muzika!
Hilda. Pribaigsi tu mane Marija.
Mokytoja. Geras šokis niekam nepakenkė.

Abi šoka Bize “Karmen” Habanera.
http://www.youtube.com/watch?v=FP4lJPdVaJE&feature=related
Tuo metu įeina Meistras su dviem palydovais. Kurį laiką žiūri, po to paraginti moterų įsijungia į šokį. Kai baigia šokti su moterimis,  Meistras:

O dabar pažiūrėkit, ką mes jums paruošėm, mielos ponios

ir  vieni  sušoka  pagal Ed.Grygo muziką iš “Pero Giunto” -  \"Kalnų karaliaus oloje\".    
http://www.youtube.com/watch?v=Thf3iohR-3w&feature=PlayList&p=DD5A208F2B2C4137

Moterys. Bravo, labai gražu!
Meistras. Ačiū.
Hilda. Na aš jau eisiu.  (išeina)
Meistras. Mes atvykome inventorizuoti jūsų kaimo žmogiškuosius išteklius.
Mokytoja. Oho.
Meistras. Jūs, kiek žinau, šio kaimo vyresnioji?
Mokytoja. Taip, mokytoja.
Meistras. Norėčiau pamatyti registracijos knygą. Ačiū. Gyventojų, matau, daug neturite.
Mokytoja. Ne, kaimas mažas.
Meistras. O, matau tinkamą berniuką.
Mokytoja. Ką tokį?
Meistras. Heliosforą.
Mokytoja. Bet jam tik šešeri!
Meistras. Negi nežinote, kad dabar surenkami berniukai nuo penkių metų?
Mokytoja. Neprisimenu tokio nurodymo. Bet gi jie dar labai maži.
Meistras. O, varge! Kuo anksčiau berniukai bus atplėšti nuo mamų, tuo lengviau apsipras būsimam tikro vyro gyvenimui. Tokia dabar edukacinė politika, nes mane kai paėmė septynerių metų, pamenu, buvo labai liūdna, per daug buvau prisirišęs prie mamos. Taigi, Heliosforui bus tik geriau, kad mes jį kuo anksčiau išsivesim.
Mokytoja. Mama bus labai nelaiminga.
Meistras. Priešingai, ji didžiuosis, nes jos sūnus turės šansą tapti meistru.
Mokytoja. Ką gi, berniukas bus paruoštas. Gal pageidausit užkąsti po kelionės?
Meistras. Taip, bet pasirūpinkite dar parodyti mums merginas, tinkamas santuokai.
Mokytoja. Jūs nevedęs?
Meistras. Dar ne, nespėjau, būtų įdomu pasižvalgyti.
Mokytoja. Turime tikrai pasiruošusių santuokai moterų.
Meistras. Mane domina merginos nuo šešiolikos iki . . . tarkim,  dvidešimt dviejų.
Mokytoja.  Šešiolikos gal kiek per jaunos. . .
Meistras. Visai ne, meistrų taryba nutarė, kad šešiolikos metų merginos jau tinkamos santuokai.
Mokytoja. Taip, bet. . .
Meistras. Nereikia bet, tiesiog parodykite tas merginas:  Bridžita, Margarita, Nerodita, Tangovita ir taip toliau. Manau šokius jos yra paruošusios?
Mokytoja. O kaip gi, juk tam aš čia ir esu.
Meistras. Tai puiku, o dabar mes pailsėsime ir užkąsime savo kambariuose. Rodykit kur eiti.
Mokytoja. Prašom čia.

               Abu išeina.

Margarita.  Tu girdėjai?
Martynas. Jei jis užsimanys tavęs, aš jį užmušiu!
Margarita. Kaip tu jį užmuši, jis su apsauga.
Martynas. Vis tiek tavęs neatiduosiu!
Margarita.  Mes negalime pasipriešinti sistemai, vienintelis dalykas kuris mūsų galioje, pasirodyti nepatraukliai.
Eufrozija. Gana šmirinėti pirmyn atgal. Laikas ruoštis šokiui. Pakviesk merginas. Tu, Martynai, pasilik. (Margarita išeina.) Galiu tave paslėpti, tau nereiks rizikuoti. Mes kartu pabėgsim, turiu saugią vietelę. Turi apsispręsti, tu man seniai patinki, stebiu tave.
Martynas. Bet aš myliu Margaritą!
Eufrozija. Margarita tavęs neišgelbės. Tau reikia manęs. Manai meistras nepastebės, kad tu vyras?
Martynas. Man sunku apsispręsti, tu miela, bet. . .
Eufrozija. Ne laikas dvejoti, bėgam, Martynai!

Ne! suklinka įbėgdama gulbė.
Ne! sušunka kita,
Ne! Martynai, trečia ir t t.

Gulbės atplėšia Martyną nuo Eufrozijos ir prasideda šokis, kurio siužetas yra: Martynas linksta į  Eufrozija, ji nusigręžia ir akomponuoja pianinu (rekomenduoju Mocarto “Turkų maršą“),  

http://www.youtube.com/watch?v=rrk-zuuc77U

gulbės atitveria juos, stumia tolyn nuo vienas kito ir galų gale visos  meilinasi Martynas. Martynas pagaliau priima jų meilinimąsi ir mėgaujasi juo. Gulbės iškelia jį ant rankų ir tada įeina Meistras.

Meistras. Taip ir galvojau, kad čia kažkas negerai, pernelyg jau paslaugi man pasirodė ta mokytoja. Kur ji?
Mokytoja. Aš čia Meistre.
Meistras. Kodėl slėpei nuo manęs šį jaunuolį?
Mokytoja. Aš neslėpiau, Meistre, ketinau jį parodyti. Jis pernai atklydo iš kažkur, buvo sužeistas, prarado sąmonę, o paskui nebeatminė kas su juo nutiko. Aš manau, jis iš meistrų tarpo, pažiūrėkit koks stotas, kokia eigastis, tik gal per jaunas.
Meistras. Taip, per jaunas. Iš kur tu?
Martynas. Aš nežinau, pone.
Meistras. Nežinai?
Mokytoja. Jis buvo netekęs sąmonės, vos jį atgaivinom. Bet veltui laiko čia neleido, gal norite pamatyti kaip jis šoka?
Meistras. Būtų įdomu, tik kodėl jis mergaitiškais rūbais, ar neketinote mūsų apgauti?
Mokytoja. Na ką jūs, tiesiog kitų rūbų nebuvo.
Meistras. Taip, jis iš tiesų skaistaus veidelio, nebūtų nuostabu, jei ir neatskirčiau jo nuo mergaičių. Ką gi, mes aprengsime jį kaip dera, kad žmonės jo nesupainiotų, nuveskite į mano kambarį ir perrenkite. Jis važiuos su mumis ir ten bus išsiaiškinta, kas jis toks.
Eufrozija. Aš jį nuvesiu.
Meistras. Gerai, o mes pažiūrėsim jūsų merginų pasirodymą.
Mokytoja. Bet kol kas nėra kas akomponuoja.
Meistras. Muzikos kol kas ir nereikia. Čia visos to amžiaus, kaip ir prašiau?
Mokytoja. Taip, visos.
Meistras. Jos mielos. Pasisuk dešiniau, gerai, o tu - pakelk veidelį, aukščiau, taip, įdomu, keturios akys – labai praktiška, mhm, pasakyk aaaaa - trisdešimt keturi dantys, oho, tai taip reta šiais laikais, įdomus atvejis. O čia kas per stebuklas? Kaip gyvas tokio grožio nemačiau. Kuo tu vardu?
Margarita.  Margarita.
Meistras. Margarita? Meistras ir Margarita, kažkur girdėjau šį derinį. Galit palikt mus vienus.
Mokytoja. Deja, ne, jūs gi žinot, ji dar. . .
Meistras. Aš pasakiau palikti mus vienus, ar dar yra klausimų?
Mokytoja. Ne, mes išeiname. Eikime, eikime, mergaitės.

Meistras apeina ratu Margaritą ir sutrepsi kulnais ritminę frazę, Margarita atsako tuo pačiu. Kurį laiką jie taip pasikalba kojomis, po to Meistras tarp frazių jos klausia:

Nori pamatyti Meistrų miestą?

Margarita. Ne.
Meistras. Kodėl?
Margarita. Man ir čia gerai.
Meistras. O tu pasipūtusi.
Margarita. O jūs per senas merginti mane.
Meistras. O aš vis tiek tave išsivešiu.
Margarita. Prieš mano valią? Argi tai teiks jums džiaugsmo?
Meistras. Aš įpratęs, kad man paklustų. Iki šiol buvau užsiėmęs valstybės reikalais, todėl tik dabar suskubau savim pasirūpinti. O gal tu esi įsimylėjus tą bernioką?

Įeina Mokytoja.

Mokytoja. Akompaniatorės nėra.
Meistras. O vaikinas?
Mokytoja. Jo taip pat nėra.
Meistras. Niekšai, pabėgo. Mikliai mane apsuko. Kur buvo mano akys? Už tai jūsų kaimas bus nubaustas. Sargyba!
Mokytoja. Pasigailėkit, Meistre, kuo gi kalti kiti?
Meistras. Sukvieskit čia visus.

Sueina visi.

Meistras. Aš esu meistras, jūs žinote. Vienas jūsų vaikėzas niekingai pabėgo, todėl nusprendžiau atimti iš jūsų visų tas maisto atsargas, kurias buvote atsidėję žiemai.
Margarita. Nereikia, nebauskit kaimo. Mainais aš laisva valia važiuosiu su jumis į Meistrų miestą ir būsiu jūm žmona.
Meistras. Ką gi, tai jau yra žingsnis link susitarimo.
Mokytoja. Margarita, kodėl tu taip aukojiesi?
Margarita. Martynas juk paliko mane ir pabėgo su Eufrozija. Aš girdėjau, kaip ji jį viliojo. Jis mane išdavė.

Įlekia Martynas.

Martynas. Margarita, ne, aš neišdaviau tavęs, aš neatiduosiu tavęs šiam seniui.

Martynas sugriebia asmens sargybiniai ir pradeda jį talžyti kumščiais į pilvą. Mergaitės-gulbės agresyviai artinasi prie Meistro, po to apsupa sargybinius ir šoka  šokį pagal R.Štrauso „Also sprach Zarathustra”:
http://www.youtube.com/watch?v=YvDZSfhvMtU,
per kurį sargybiniai virsta gulbėmis. Šokiui pasibaigus ir ratui atsidarius sargybinių nelieka, vien gulbės.
Meistras lengvam šoke.

Meistras.  Kelkis, vaike. O dabar pasakyk man tiesą – kas tu esi?
Martynas. Aš gimiau čia ir mano mama neatidavė manęs į Meistrų miestą, bet prašau jai atleisti.
Meistras. Man patinka tavo narsa ir nuoširdumas. Dar man patinka ši mergina. Aš manau, tu esi jos vertas, ir aš padarysiu iš tavęs meistrą.
Mokytoja. Šlovė Aukščiausiąjam. Ačiū, Meistre.
Margarita. O aš?
Meistras. Jūs gi mylit vienas kitą, tai ir vyksit kartu su manim į Meistrų miestą. Bet gal ir man atsiras čia prijaučianti siela? Nesinori grįžti tuščiomis.
Eufrozija (nepastebimai įėjusi). Aš, Meistre. Taip noriu pamatyti Meistrų miestą, visada apie jį svajojau. Ar imsi mane kartu?
Meistras. Kodėl gi ne, tu miela.
Mokytoja. Mes liksim be akompaniatorės.
Eufrozija. Neilgai, vis tiek atsiras, kas groja.
Mokytoja. Sėkmės tau, Frozi. O dabar atsisveikinimo šokis.

Įeina susipainiojęs parašiute Lenkas

Lenkas. Psiakrew. Kažkokie avigalviai mane pašovė, kai skridau į Marsą. Prakeiktas karas.
Martynas. Tikrai, aš irgi jo nekenčiu.
Meistras. Na, negali taip kalbėti, nors... man jis irgi atsibodo.
Margarita. Tai jūs iš to palydovo, kuris vakar sprogo?
Lenkas. Taip, jau buvom pusiaukelę pasiekę, kai pramušė kuro baką.
Mokytoja. Ar daug keleivių buvo? Kas dar išsigelbėjo?
Lenkas. Niekas. Laive buvo tik vienas parašiutas. Taupymo programa, krizė, kad ją kur galas. Penkiolika keleivių žuvo, tegul bus šventa jiems atmosfera.
Mokytoja. Ką darysi, gyvenimas reikalauja aukų, bet šokis vis tiek yra privalomas. Jūs kaip svečias galit užsakyti muziką.
Lenkas. Tada man krakoviaką.

Grojama ši muzika: http://www.youtube.com/watch?v=dY6wFXz1ibs
                                
                                   Visi šoka. Uždanga.