Cha cha. Sveikas arba sveika. Bet jei nesupyksi, tai kreipsiuosi į Tave kaip vyrą. Juk nežinau kam rašau...
Štai aš ir vėl grįžau. Net nepatikėsi kiek daug patyriau per tą laiką, kai nesimačiau su Tavimi. Galbūt aš net užaugau...Nors ne. Gal tik pasikeičiau. Supranti, planuoju būti vaiku iki pat savo mirties. Nes tik vaikai gali pastebėti tam tikrus dalykus. Tokius, kurių nesupranta kiti. Užaugę žmonės. Subrendę. Supranti, jie (suaugusieji), eidami gatve, mato šviesoforą, o aš galiu matyti kokį Stulpį Šviesoforijų, jo vaikus, jo jausmus ir jo gyvenimą. Ir aš labai tikiuosi, kad Tu priklausai antrajai grupei žmonių. Vaikų. Arba tų, kurie turi fantaziją...
Nori žinoti kodėl aš Tau vėl parašiau? Na, tikriausiai nesužinosi. Nes net aš pati to nežinau. Tiesiog, žiūrėdama į savo senus kūrinius, pastebėjau seną laišką "Penktasis Laiškas Ponui Laiško Skaitytojui". Ir kažkodėl nusprendžiau Tau vėl parašyti. Jau ilgą laiką nerašiau... Bet aš neatsiprašau. Oi, galbūt Tu pagalvojai, kad aš kokia nemandagi, neišsilavinusi mergaitė... Bet ne, aš ne tokia. Ar bent jau man taip atrodo. Supranti, mielas Drauge, aš labai mėgstu viską idealizuoti. Ir tai yra gan blogai. Aš labai mėgau idealizuoti, pabrėžti svarbias draugo savybes. Mėgau sakyti, kad neturiu tikrų draugų. Ir visada galvojau, kad gal ateityje, kai išeisiu į kitą mokyklą ar kai užaugsiu, susirasiu tikrą draugą, kuriam galėsiu patikėti savo paslaptis, kuris pažins mane ir padės. Ir žinai ką - draugas nebūtinai turi būti tik toks. Galbūt aš per savo gyvenimą taip ir nesutiksiu to vadinamojo tikro draugo. Bet man dabar gerai ir taip. Nes, geriau pagalvojus, jeigu kreipčiausi į tam tikrus dabartinius savo draugus dėl kažkokios pagalbos, tai jie mane suprastų. Ir padėtų. Tik, kad aš nemėgstu dalintis visomis savo paslaptimis. Aš gana uždaras žmogus. Manau, kad nė vienas žmogus manęs nepažįsta iki galo. Ir gal niekados nepažins... Bet kaip sakiau, man gerai ir taip - man gerai turėti tiesiog draugų, su kuriais gal ir susitinku retai, o gal su kai kuriais kiekvieną dieną mokykloje... Nors kartais aš nelabai moku elgtis su savo draugais... Bet mokausi. Ir tikiuosi, kad išmoksiu...Bet man kažkodėl pasidarė įdomu ar Tu moki. Tad ar moki?...
Ach, kad Tu žinotum kaip aš pasikeičiau. Jau nesu ta maža mergaitė, laukianti savo kvailokos kūrybos įvertinimų. Jau nesu ta penktokė, daug žiūrinti MTV, besiklausanti nesąmonių, burbanti ant pasaulio su savo kvailais įsitikinimais. Nesu ir ta, tikinčioji. Taip pat ta, išsikelianti per didelius tikslus. Ir nemanau, kad už kažkiek laiko būsiu tokia pati. Galbūt dar pasikeisiu. Ir galbūt daugiau neberašysiu laiškų Tau. Taip, neišsigąsk, galbūt tai išviso paskutinis laiškas Ponui Laiško Skaitytojui. Juk kažkada, senais laikais, kurie, geriau pagalvojus, buvo visai nesenai, aš daug mąstydavau apie Tave. Su savo iliuzijom, svajonėm. Ne, nepagalvok, kad aš manau, jog svajoti blogai. Priešingai. Tiesiog, kaip jau sakiau, aš viską per daug idealizuoju. Ir per daug greit užsikepu ką nors daryti, pradėtų gyventi savo manija ir...viskas baigiasi maždaug po savaitės. Na, gal po trijų dienų. O kartais prireikia ir mėnesio... Cha cha... Nors iš tikrųjų, tai aš nežinau kaip čia bus su tavimi. Juk štai, pažvelk - po tokios ilgos pertraukos Tau vėl rašau. Ir kodėl? Net pati nežinau. Tad gal rytoj, gal po mėnesio, o gal po dešimties metų aš Tau vėl parašysiu. Įsivaizduok - po dešimties metų Tu gauni dar vieną laišką kažkokio keistuolio, kuris rašydavo Tau anksčiau. Arba tiksliau, keistuolės. Aš juk moteriškosios giminės atstovė. Cha, silpnoji lytis. Prašyčiau manęs nemenkinti. Na, ne nepagalvok, kad aš užkietėjusi feministė. Žinoma, tarp vyrų ir moterų turi būti lygios teisės. Bet man visada būdavo labai gražu, kai vyras praleidžia moterį priekyje, atidaro jai duris ir panašiai. Gal Tu sakysi - dabar ne Renesansas, ne kokie džentelmenų laikai. Bet, na, gal aš per daug pasenau. Savo jaunystėj. O gal aš per daug konservatyvi. Cha cha.
Tai va. Žinok, kad kartu su manimi keitėsi ir mano kūryba. Palygink mano pirmąsias daineles su neseniai sukurtaisiais kūriniais. Na, žinoma, aš nesakau, kad jie yra tobuli ir nuostabūs, bet sakau, kad kažkas vis dėl to pagerėjo. Ar bent jau man taip atrodo. Žinok, kad anksčiau aš labai nemėgdavau, kad bet kas šioje literatūrinėje svetainėje galėjo perskaityti mano praeities kūrybą. Juk tada mano rašliavos buvo sukurtos gal, kai man buvo...devyneri... Bet dabar aš vis dėlto galvoju, kad be tų pirmųjų dainelių ir nesąmonių aš nebūčiau tokia kokia esu dabar. Iki šiol prisimenu, kad būdama maždaug šešerių metų, pradėjau į savo žalią užrašų knygutę rašyti kažkokį romaną. Apie berniuką, kuris įlindo į knygą, o ten sutiko dar du vaikus. Po to netyčia su jais pateko į laivą ir nuplaukė į džiungles. Po to jau jo nebetęsiau. Kaip keista, ne tiesa? Tuomet aš dar rašiau J raidę į kitą pusę ir apskritai raštas nepasižymėjo ypatingu gražumu... Bet nepaisant to, aš buvau labai susižavėjusi savo idėja. Svajodavau apie tai, kad kažkokia leidyklos atstovė netyčia mane užtiks ir pasiūlys išleisti mano knygą. Gan vaikiška, tiesa? Cha cha... Po to sekė dainos. Rimuojamos tos pačios kalbos dalys arba kai kur išviso nerimuojama. Apskritai rimas stringa ir panašiai. Bet na...juk ir yra mano praeities ir gyvenimo dalis... Vėliau, jau sulaukusi 9-11 metų, ėmiau rašyti įvairius romanus, kurių nė vieno nepabaigiau. Neturėjau tiek kantrybės, kad jie užimtų bent jau daugiau nei tris lapus... Na, abejoju ar ir dabar turėčiau... Prisimenu rašiau apie kažkokį berniuką Martiną ar koks ten jo vardas. Ta knyga lyg ir turėjo būti labai šmaikšti... Hmm. Po to, man atrodo, kad, kai perskaičiau "Žiedų Valdovą" ir juo susižavėjau, sugebėjau sukurti savo tautą - skobus. Jie buvo normalaus ūgio, turėjo taip pat smailias ausis, o jų veidai buvo pažymėti kažkokiais mėlynais ženklais. Lyg tatuiruotėmis. Kaip keista, ar ne? Bet pala... Šis laiškas tampa jau nebe laišku, o tiesiog paprastu minčių išsakymu... Tad pasistengsiu palaikyti laiško formą. Tai va. O Tu, mano mielas Drauge, ar kuri? Ar rašai ką nors? Ir kada pradėjai? Na, tikriausiai niekados nesužinosiu. Juk tai laiškas, nelaukiantis atsakymo. Ir tikriausiai nesulauksiantis. Cha cha.
Žinok, kad visada išliksi manyje. Kaip tikras Draugas.

Su visa pagarba ir meile Tau,
                            Ponas Laiško Rašytojas (nors tiksliau pasakius būtų Ponia)