Bang bang. Pasirodo, kad aš vis dėlto moku dainuoti. Na, žinot tokią nerealią svetainę kaip www.karaokeparty.com? Jei ne, tai aš trumpai papasakosiu apie ją - ten yra karaokės versija įvairių dainų, ir, na, tu pasirenki vieną iš jų ir tada dainuoji. Ir renki taškus. Kuo daugiau pataikai, tuo daugiau gauni taškų. Savo kompiuteryje gali matyti kaip eina melodija ir bandyti į ją pataikyti. Tai va. Aš pasirinkau Whitney Houston įžymųjį kūrinį "I Will Always Love You". Ir nepatikėsit, bet surinkau daugiau nei pusę taškų... Jei neklystu, tai buvo apie 6000. Na, bet iš tikrųjų ten nėra sunku dainuoti. Tiesiog seki kur ten aukščiau, kur žemiau ir bandai prisitaikyti. Bet vis dėlto - aš moku dainuoti... Woohoo. Nors, tai gan keista - kai dainuoju "I Will Always Love You", tai surenku daug taškų, bet, kai tokią dainą kaip "Poker Face" arba "I'm yours", tai nesugebu surinkti pusės... Hmmm... O aš kaip tik galvojau, kad mano balsas žemas. Nors jis ir yra žemas. Aš net nesugebu išdainuoti re antroj oktavoj. O, tipo, aš mergaitė, turėčiau dainuoti aukštai. Bet...vieną kartą pabandžiau pataikyti į mažosios oktavos mi. Ir...kaip bebūtų keista, bet man pavyko. Na, gerai, buvau prasidainavus. Ir dar su pianino pagalba. Bet esmė, kad paėmiau, ane?... Bet ė...pala... aš tesugebu išdainuoti nuo mi mažosios oktavos iki re antros? Kas čia per kvailai mažas diapazonas? Pala, o tas daiktas, kaip tu sugebi išdainuoti yra vadinamas diapazonu? Ar registru? Ne, registras tai tipo tas žemas, vidutinis ir aukštas. Na, bent man taip atrodo...
O geras, įsišnekėjau čia apie muziką. Na, tai gal šnekėsiu toliau. Tai yra rašysiu. Tai va. Apie muziką aš lyg ir turėčiau nutuokti daug. Lankau muzikos mokyklą, kuri mane labai užknisa. Na, iš tiesų, tai muzikos mokykla užknisa visus, kurie ją lanko. Bet...vėliau...kaip bebūtų keista...visi, kurie baigia muzikos mokyklą, tam tikrą laiko tarpą net negali pažiūrėti į savo instrumentą, bet po to pradeda groti su malonumu. Kaip keista. Nejaugi ir aš būsiu tokia? Kažkodėl abejoju. Nes ponas Pianinas man jau lenda per gerklę. Taip, taip, aš groju tikriausiai su lengviausiu instrumentu - pianinu. Nors, iš tikrųjų, tai bet kokiu instrumentu yra sunku groti. Juk, žinote, visokios dinamikos, ritmas ir t.t. Sunkus mokslas tas muzika...Ach...O muzikos mokykla ypač sunkus dalykas. Na, taip, aš žinau, kad vėliau ji man duos daug naudos, kad būsiu labiau išsilavinusi, kažką nutuoksiu apie muziką ir t.t. ir panašiai. Bet dabar tai tas kvailas pastatas pavadintas "Juozo Karoso muzikos mokykla" tikrai užknisa. Įsivaizduojat - kiekvieną antradienį, trečiadienį ir penktadienį aš turiu per lietų, per sniegą, per karštį eiti į "muzikalkę". Ir mokytis tokių "įdomių" dalykų kaip specialybė (mano atveju pianinas), solfedžio (čia toks dalykas per kurį mokaisi visokias gamas, akordus, jų apvertimus, rašai muzikinius diktantus ir dainuoji pratimus) ir muzikos istorija (taip, taip, aš turiu mokytis muzikos istorijos...). Na, specialybė tai nėra taip jau labai blogai - kai išmoksti kūrinio tekstą, tai būna visai linksma groti, bet po to, kai jau prasideda tas gludinimas, dinamikos ir t.t. mokymasis, tai tas kūrinys spėja tau atsibosti ir pradeda lįsti pro gerklę. O tada galiausiai pagroji tuos savo pusmečio kankinimus per akademinį koncertą, išeini atostogų ir tada vėl sugrįžti...ir vėl kankiniesi. O taip. Solfedžio tai man irgi nelabai patinka. Dėl vienos priežasties - aš nemoku dainuoti ir neturiu klausos. Oi... šio kūrinio pradžioje rašiau, kad moku dainuoti. Na, gerai moku. Šiek tiek. Apskritai, aš esu ne pagrindinis vokalas, o toks "back". Man žymiai labiau sekasi (ir patinka) pritarti kam nors, negu pačiai vesti melodiją. O kiti žmonės yra tiesiog sukurti būti "vedliais". Solistais. Bet aš ne tokia. Juk, vis dėlto, kaip minėjau, nelabai turiu muzikinės klausos. Na, gerai, gal turiu. Bet ji kažkodėl nepasireiškia per diktantus - visada gaunu šešis, penkis arba išviso nieko. Taip, tikrai, labai kėtai (t.y kietai). Man žymiai linksmiau mokytis visokių kvintakordų, tercijų ir panašiai, nes tai man labiau sekasi. Apskritai, moksluose, kuriuose nereikia dainuoti arba groti, man gan sekasi. Atrodo. Na, o muzikos istorija man einasi gan gerai. Tik pastaruoju metu mokytoja pradėjo manęs žiauriai nemėgti. O, anksčiau, ketvirtoje klasėje, aš buvau jos numylėtinė. Ar kažkas tokio. Ai, jo, muzikos mokykloje aš dabar penktokė ir ją baigsiu tik gimnazijos pirmoje klasėje. Arba, tiksliau pasakius, tai devintoje. Na, bet, žodžiu, ne esmė.
Bet, ėėėė...aš čia turėjau šnekėti apie muziką, o ne apie muzikos mokyklą. Tai va. Geriau pašnekėsiu (t.y. parašysiu) apie žymiai įdomesnį dalyką. Kuris yra truputį susijęs su muzikos mokykla. Ir, kuris gelbsti mane antradieniais. Nes antradieniais, po specialybės ir solfedžio, aš nusileidžiu į muzikos mokyklos pirmą aukštą, įeinu į pirmąjį kabinetą ir...ach...ten sėdi (na, žinoma, kartais jis ir yra išėjęs) mano gitaros mokytojas. Na, nepagalvokite, kad aš dūsauju dėl savo gitaros mokytojo. Nors jis iš tikrųjų toks netipiškas ir kietas. Aš dūsauju dėl... gitaros. Savo gitaros. Yamaha C70, klasikinė akustinė gitara, tokios šviesiai rudos spalvos, tik su apvedžiojimu aplink tą...nu...skylę. Jo, aš groju su gitara. Ir tai man patinka. Nors, iš tikrųjų, iš pat pradžių, tai buvau labiau "pasinešusi", dabar jau vis labiau tingiu ir tingiu pagroti namuose. Apskritai, visada pavydėjau tiems, kurie turi kažkokį pasišventimą muzikai, gali groti nesustodami, ir jiems nieko kito nereikia - tik muzikos. Aš nesu jų tarpe. Ir gitara tikrai nėra mano gyvenimas. Bet man vistiek patinka. Tiesiog man patinka jausti tą mano mokytojo kabineto kvapą, tą kažkokį jausmą, kai aš groju tą kažkokį bliuzą, kurio pavadinimo neprisimenu, o mokytojas muša į savo kojas, kad neišsimuščiau iš ritmo. Kas visai įmanoma grojant swing blues. Taip...gitara groti fainai. Tik, kad einu į gitaros pamoką tik kartą per savaitę. Ir privačiai. Mano mokytojas irgi dėsto muzikos mokykloje, bet papulti į antrą instrumentą kaip gitarą, man būtų be šansų, nes net į pagrindinę gitaros specialybę būna didelis konkursas. Nu, jei ką nors supratot, tai gerai... Nu, žodžiu. Gal aš jau ir baigsiu apie savo tą gitarą... Ai ne, dar nebaigsiu. Dar norėjau parašyti, kad aš negroju jokių "Ilgų kelių" ir panašiai. Tai iš vienos pusės lievai, o iš kitos - kietai. Nes "Ilgą kelią" yra gana lengva sugroti. Atrodo. Ir, na, aš nešvaistau savo pamokos laiko kažkokioms lengvoms dainoms. Aš groju pagrinde klasikinius kūrinius. Arba, kaip neseniai pradėjau, tai tokį bliuzą. Ir bliuzas man patinka žymiai labiau, nes per visus specialybės mokymosi metus aš negrojau nieko kito, kaip tik visokius Bachus (ach, kiek daug jausmų sukyla, prisiminus kaip aš kankinausi, kai grojau jo "Invenciją"...), Cippoli, Dvarionus ir panašiai. Tad gitaros biluzas man tikra atgaiva po visų tų klasicistų. Nors, aš groju klasikine gitara, tad lyg ir turėčiau groti klasiką. Bet ė, na...galų gale, koks skirtumas.
Pala...aš rimtai turėjau čia šitam kūrinyje nusisvaigti ką nors apie savo muzikinį skonį ar kažką tokio, o pradėjau čia litanijas rašyti apie gitaras, pianinus ir Juozo Karoso muzikos mokyklą. Bet, ė, na, jeigu jau perskaitėte iki šitos vietos, tai tikiuosi, kad Jums nebuvo taip jau labai nuobodu. Nors, iš tikrųjų, tai galėčiau dar daug čia prirašyti apie gitarą, visokius muzikos mokyklos koridorius, apie savo mokytojus, apie 42 klasę ir panašiai. Bet...gal kaip nors susivaldysiu. Tikiuosi. Tai va. Žodžiu, muzika yra kietas dalykas. Juk muzika išlaisvina ir ji keičia žmonių likimus. Na, bet ką aš čia rašysiu... Jei norite papildomos informacijos apie muziką, tai kreipkitės į visagalį Google... O taip.




Ačiū.