Išgirdau žingsnių aidą
Kai obuoliai krito...
Tikėjimu išgrindžiau
Kelius, balta žiemos
Kapa užklojau stalą...
Visą vasarą rinkau ramunes -
Nuo lakštingalų giesmių
Iki krentančių žvaigždžių...
Auginau Meilę, kaip gėlę...
Ji šypsojosi Tau, bet Tu
Tarei: tik laikas
Visagalis!
Mano mylimas žmogau -
Aš ilgai laukiau Tavęs...
Per ilgai...
Lauksiu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Madeleine
Sukurta: 2010-03-14 23:34:40
Daug aprašymo, kai tai supranti, norisi vyksmo.
Vartotojas (-a): pabiruogė
Sukurta: 2010-03-14 19:09:58
Nuostabu.
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2010-03-14 14:33:36
Begalinė kantrybė šitame amžinybės laukime.Matyt, verta tiek laukti.Gražiai sudėliota.
Anonimas
Sukurta: 2010-03-12 11:52:52
Perkeliu į Jausmus.
Virpantis.
Anonimas
Sukurta: 2010-03-12 11:21:14
Tikrumu, autentišku išgyvenimu dvelkia, lengvos gėlos virptelėjimas justi. Gražu :-)
Anonimas
Sukurta: 2010-03-12 08:37:30
...Laukimas yra tol, kol gyvena žmogus, kol suvokia save...Amžinasis Laukimas, kartą Meile paliestos Sielos.
Nuoširdus ir ilgesingas atvirumas. Meilei nėra laiko ribos.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-03-12 01:00:13
Nors ir laukėt ilgai, bet vis dar laukiat? Pagirtinas moterų pastovumas. Aš tai nežinau ar būčiau taip ilgai ištvėręs :)
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2010-03-12 00:26:36
per ilgai būna,kai nebelauki.laikas visagalis sunaikint žmogų,bet žmogus nėra visagalis nei sugrąžint praėjusio,nei priartint būsimo...gražiai prasukot laukimo ratą metų laikais :)