Vienuoliktas skyrius
Gimtąją sodybą gaubė vakaro prietemos. Ji skendo miglose, kažkur smego ir greitai žadėjo visiškai išnykti nuo žemės paviršiaus, o gal net iš Asto atminties. Tokia artima, nešanti galybes vaikystės ir jaunystės prisiminimų, ir kartu nepaprastai nutolusi, pamiršta, susvetimėjusi – kaip moteris, kurią mylėjai, mylėjai, o vieną dieną ėmei ir metei, supratęs, kad meilė tebuvo mitas; ji tapo nebemiela ir svetima, nors dar puikiai prisimeni, dar žinai kiekvieną jos judesį, kiekvieną kūno formos liniją, jos kvapą, pagaliau, dar jauti jos prisilietimą ir girdi ką ji šnabžda kada jai gera. Bet kažkuriuo momentu tai tampa praeitimi ir pajunti, kaip darosi gera jos atsikračius.
Astas neabejojo, niekam nevertė kaltės ir net nebandė ginčytis: tai jis nuo visko tolsta, tai jis praranda praeitį; neabejojo ir beatodairiškai visą kaltę prisiėmė sau, suvokė, bet vis viena sąmoningai tolo nuo artimųjų, kurie niekada nebuvo jam artimi, nuo gimtinės, kurią seniai iškeitė į svetimus kraštus, nuo draugų, kurių dabar net vengė ir aplamai, vargu ar beturėjo.
Atstūmė Astą net Daiva, ta pirmoji meilė, pražydusi kaip pavasarinė gėlelė ir taip keistai įsipynusi į jo gyvenimą, jo paties priversta patirti neapsakomai skaudžius išbandymus, bet dar teberusenanti jausmų liepsnele kažkur tolimam širdies kampelyje. Atstūmė švelniai, gražiai, neskaudžiai, bet įtikinamai. Tačiau ar jis galėjo tikėtis kažko kito? Argi galėjo jai ką nors pasiūlyti? Pagaliau, ar begalėjo atgimti tie jausmai, kuriuos nužudė jie patys ir visagalis laikas? Ir, ar nors vienam iš jų to bereikėjo? Jų keliai išsiskyrė jau perdaug seniai, o kelias atgal užaugo vešliais ir nepraeinamais usnynais. Aklagatviai... Tik jie vedė kažkur, bet baigėsi storo mūro sienomis. Dabar Astas suprato, kad kadaise nesugebėjo pasinaudoti jam duota meile, nesugebėjo tapti laimingu. Suprato praleidęs šansą – vieną vienintelį likimo siųstą šansą. Praleido ir... Deja, Astas pasuko kitu gyvenimo keliu. Keliu, kuris teikė daugybę galimybių, tik jau kitų, visai kitoniškų. Jis ieškojo kitų šansų išlikti ir gyventi. Tačiau ar dėl šito kada nors gailėjosi? Į šį klausimą Astas galėjo tik abejingai trūktelti pečiais.
Mintyse jis jautė pasitenkinimą ir liko dėkingas Daivai už tai, kad ši nepasidavė jo gundymams, o išliko ištikima savo vyrui. Koks jis bebūtų: geras ar blogas, girtuoklis ar mergišius, tačiau Daiva suprato, kad Vacys jos vyras ir ji net nesuabejojo, kad liks su juo, ir ne šiaip sau, o švaria sąžine. Sapnas, nunešęs du įsimylėjėlius į praeitį, taip ir liko sapnu – be ateities, be tęsinio, be neįvykdomų pažadų. Jis baigėsi aušra, kuri patekėjus saulei, kaip pasakoj, išsklaidė visas pagundas ir sunaikino piktas dvasias, grąžinusi nesuteptą skaistybę. Meilė – karšta ir keista, kadaise neišlaikiusi išbandymų, vėl nuskendo ryškios rytmečio saulės spinduliuose, tik šįsyk, galbūt, jau visiems laikams. Visiems... Ir taip buvo geriau – visiems.
Stabtelėjęs Astas dar sykį įdėmiai apžvelgė tėvų sodybą. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė ramu. Ežere kurkė varlės, tykus vėjelis kedeno medžių lapus, šnarino aukštas nendres vešliai sužėlusias ežero pakrantėje ir nešė drėgną vakaro gaivą. Astas nusipurtė. Ši gaiva pasirodė per šalta ir jo nugara nusirito smulkūs šiurpuliukai.
Namas skendėjo išdidžioje tamsoje. Šviesa degė tik sesers kambaryje. Astas išsitraukė pistoletą ir nuėmęs saugiklį, tvirtai suspaudęs jį rankoje, laisvąja ranka tyliai atrakino lauko duris. Nejungdamas šviesos, patamsyje, nesukeldamas nė menkiausio triukšmo, kaip prie grobio sėlinantis vilkas, jis pasuko prie Angelės kambario. Pasiekęs duris pro kurių plyšį sklido gelsvos šviesos spindulėlis iš tamsos ištraukiantis nešvarią koridoriaus sieną, Astas staiga pravėrė jas.
– O, Jėzau!.. Tfu, išgąsdinai... – Angelė kaip nuplikyta pašoko nuo sofos ant kurios sėdėjo. – Tu tikras vaiduoklis, Astai.
Darius, berods, neišsigando netikėto vaiduoklio atsiradimo ir net nekrustelėjęs, liko sėdėti priešais televizorių.
– Kur tu buvai? – Sesers balse Astas pajuto nebeužslepiamą nerimą. – Kaip gerai, kad pagaliau grįžai. Dieną buvo atvažiavę... Tavęs ieškojo... Klausinėjo...
– Mentai? – Astas nekantriai nutraukė padrikas sesers minčių nuotrupas.
– Taip, – žmonai į pagalbą atėjo Darius. Jis spragtelėjo televizoriaus išjungimo mygtuką, leisdamas suprasti, kad šiuo momentu, kaip niekada, Astas jam svarbesnis net už rodomą filmą. – Apylinkės inspektorius ir kriminalistas... Atleisk, Astai... – Darius atsistojo ir priėjo prie tarpduryje tebestovinčio Asto. – Nepyk... Būsiu atviras... Tu man iš pat pradžių nepatikai. Bet tiek to... – Jis jaudinosi ir negalėjo susikaupti. – Suprask, aš nevarau tavęs, bet tau metas palikti mus. Tu nebegali ilgiau likti. Taip bus visiems geriau...
– Kada jie buvo? – paklausė Astas, be atsako palikęs Dariaus nuogąstavimus ir įėjęs į kambarį, atsisėdo ant kėdės.
– Jau vakarop. – Į pokalbį grįžo Angelė. – Ne taip seniai. Bijau, kad jie nebūtų tavęs pastebėję. Mes neneigėme, pasakėme, kad buvai pasirodęs, pasisvečiavai keletą dienų ir vėl kažkur dingai niekam nieko nesakęs.
– Žinoma, jie nepatikėjo? – Astas ironiškai nusijuokė.
Angelė trūktelėjo pečiais. Šis bebaimis ir nerūpestingas brolio juokas ją išmušė iš vėžių. Darius į Astą vėl žvelgė nedraugiškai ir netgi priešiškai. Jie taip ir nerado bendros kalbos, taip ir nesugebėjo vienas kito suprasti. Šie du žmonės net nesistengė suartėti, nes tai buvo neįmanoma; du žmonės iš skirtingų pasaulių – ne, ne priešai, bet asmenybės, suprantą viens kito beprasmiškumą.
– Nebijok, aš išvažiuosiu, – dar sykį šyptelėjęs, šiuos žodžius Astas skyrė vien Dariui. – Gyvenkit laimingi – man ničnieko iš jūsų nereikia ir aš nekliudysiu jums. Suprantu, esu ne tas svetys kurio laukiama ir kuriuo džiaugiamasi. Suprantu... – Ir staiga pasisukęs į Angelę,šaltai pratarė: – Eik, pakviesk motiną. Metas atsisveikinti.
Tai panėšėjo į griaustinį iš giedro dangaus – lauktą, tačiau netikėtą.
– Bet, Astai... Kur?.. Jau naktis... – Angelės akys staiga prisipildė ašarų. Ji suprato, kad Astas nejuokauja, jis nežaidžia jausmais, o kalba visai rimtai ir ji tuoj vėl neteks brolio. Angelė laukė šio atsisveikinimo momento, laukė ir bijojo jo, suprato jo neišvengiamumą, bet stengėsi negalvoti apie tai, tačiau niekada nesitikėjo, kad jis taps tokiu staigiu, spontanišku ir nebesuvaldomu. – Palauk bent iki ryto, – dar bandė Astą įkalbinėti sesuo, kuri, turbūt vienintelė tesidžiaugė jo atsiradimu. – Mama jau miega... Ji labai nulius...
Tačiau Astas negailestingai nutraukė jos įkalbinėjimus, sudaužęs vargu ar kuo pagrįstas viltis.
– Ne, Angeliuk, ne, man metas, – pratarė jis kaip įmanoma švelniau. – Aš naktinė paukštė. Naktyje daug lengviau išnykti. Kviesk motiną, man tikrai nebesinori užtrukti.
Astas vėl šypsojosi – nei linksmai, nei liūdnai, ir žvelgė kažkur seseriai pro petį į tamsų langą už jos nugaros, tarytum susigėdęs ar nebežinodamas ką pasakyti. Dabar jis tapo panašiu į mažą paukštelį, kuris tuoj, tuoj išskleis sparnus, mostels atsisveikinimo mostą ir išskris pro neapdairiai atvira paliktą orlaidę.
– Man metas, – dar kartą įtikinamai patikslino Astas ir ištraukęs iš kišenės pinigų šūsnį, įbruko juos sutrikusiai seseriai į rankas. – Paimk, pravers... Gaila, mažai... Bet pradžiai... Pas-kui dar atsiūsiu...
– Ką tu, nereikia, – bandė prieštarauti Angelė ir stengėsi atstumti pinigus tebelaikančias brolio rankas, bet jų atsikratyti buvo neįmanoma. Ji stovėjo ir kvailai žiūrėjo į pinigus, tarytum į jos rankas būtų pakliuvęs kažkas labai baisaus, kažkas, kuo reiktų greičiau atsikratyti. Pagaliau, lyg nudegusi, Angelė numetė šlamančius banknotus ant stalo ir vos girdimai pralemeno: – Atleisk, Astai, aš negaliu jų paimti. Atleisk... Aš žinau... Aš nujaučiu... Jie apšlakstyti krauju. Mes apsieisim be jų, pasilik sau...
Astas stovėjo ir neįstengdamas prieštarauti, žvelgė į seserį. Jos žodžiai dvelkė neginčijama tiesa. Tik ar būna pinigai švarūs? Ar kvepia jie kada nors rožių žiedais? Šiuos pinigus jis užsidirbo ne vien kitų, bet ir savo sūriu prakaitu bei krauju. Taip, žudydamas, bet... Tai buvo jo darbas, jo profesija, jo galimybė išgyventi. Astui reikėjo išlikti. Pagaliau sugalvojęs tinkamą išeitį, jis pratarė:
– Tuomet nunešk juos į bažnyčią ir pasimelsk už mane ir mūsų tėvą. Tegul jam bus gerai tenai, o man čia – žemėje. Nebijok, bažnyčia nesugrius. Angele, Dievas tave išklausys. Žinau...