-- Variu aptiškusį vakarą --
  -- Vienišais Nemuno krantais --
  -- Miglotai prisimenu tą sapną --
  -- Kur keliavau, atsidūriau kadais --

  Vienišas laukas:
  nubaustas šalnomis, nukryžiuotomis,
  ledu, melu apgaubtomis, belaisvėmis,
  rožėmis

  Mano mintys ir egzistencinis kūnas,
  Nubaustas buvo už rastas Pelenės kurpaites,
  Kadais neteisingai nuteistas ir įkalintas,
  Lindėjau sapnų kalėjime kelias dienas.

  o tie variniai ir tuo pačiu aptiškę vakarai...
  aukso vertės rodės įkalintam belaisviui
  \'\'Kiek sapne tęsias diena?\'\'-galvojau, vis neatėjai,
  viltie, įbrukti tikėjimo, šauksmo latimerijoms pasroviui...

  Miškai ūžia, jūros vandenynuos, užgrobtos skęsta,
  o aš...vis laukiu, skęstu, trošku man sapne,
  tik sugriaumojo Perkūnas; pabiro žvaigždžių lietus
  -ne-, nepleškėk ledinių rožių, lauke,
  sapne, išganytojau, išnyk!

  Įkalintas sapne kūnas,
  Pabiro su žvaigždžių lietum,
  Krito žemėn, vėlei sustingo ore,
  Lyg vaiduoklis, it svetimšalis,
  Įšąlau rūke, it paveikslas, fenomenas.

  Nebeliko laiko galvoti, kur žmonės
  žvaigždės biro virš galvos
  
  ne!

  Dingsta vanduo, gęsta saulė rytuos,
  variniuose vakaruos

  Suspindo naktyje įspūdinga ir pikta
  Supernova
  atimdama šviesą, dovanodama įspūdį
  nyksmą tyla pavertė vaiduoklių pasaulį
  saulę išpustė šviesa-
  sprangi gerklėse malda

  -- Ledo nuvilnyti krantai --
  -- Tokiais, kokiais jau nebežengsi --
  -- Įkalinti Žemėj benamiai --
  -- Paskendo Supernovos debesy--

  Švito.