Sveiki gyvi, mano vaikučiai,

Tiesiog negaliu jums nerašyti. Manau, kad Jūs, kaip ir aš, laukiate pavasario. Trokštu pajusti jo švelnius bučinius, įkvėpti  žiedais kvepiančio oro, nusimesti slogią žiemos antklodę. Na ir kas, kad esu sena. Kiekvieną pavasarį mano širdis atgimsta, paukšteliu krūtinėje suplazda. Tačiau ne viskas ją džiugina. Todėl nebegaliu ir nebenoriu tylėti. Visais sunkiausiais laikais kaip galėdama auginau, glaudžiau Jus po savo sparnu. Klūpau, griuvau, kėliausi dantis sukandus, ėjau, bet neišsižadėjau nė vieno savo vaiko. Nenoriu net prisiminti, kiek prievartos teko patirti. Mokiau Jus paprastų tiesų, kurios surašytos Dešimtyje Dievo Įsakymų. Kai kada ir rykšte minkšton vieton įkirsdavau. Buvau paprasta kaimo moteris, boba, kaip dabar sakoma, tokia ir likau. Mano rankos sugrubę nuo begalinių darbų, o veidas – vien raukšlės. Menkai apsirengus bridau per rudenio purvynus, įskausdavo nugara nuo vandens tampymo karštą vasaros dieną. Vis kad tik tie vaikai būtų sotus, o ne čiepsėtų kaip silpni paukštukai, alkanus snapus pražioję. Karai, nepritekliai, nemigo naktys dėl Jūsų  paliko jame savo pėdsakus. Vien tik naktis matė, kiek ašarų išliejau. Mano veidas – istorija, ir nereikia jam jokių plastinių operacijų. Aš ne visiškai atitinku tuos nuobodžius europietiškus standartus, esu tikrai ne manekenė Barbė, ir man sunku, kai liepiate rengtis svetimais skudurais. Argi dėl to, kad esu kitokia, reikia manęs išsižadėti? Suprantu, Jūs – jauni, ir ieškote ten, kur geriau, kur lengviau, bet ar Jums bus labai gera, kai tuose sočiuose kraštuose visą laiką liksite tik atvykėliai, tik antrarūšiai. Čia, nors nelengva, bet – savas kiemas. Savas kvapas. Savas vėluojantis pavasaris, kuris vis vien ateis, ir paukščiai parskris. O jei grįš nors vienas mano  vaikas, tai aš pasileisiu kasas ir kvatosiu kaip dvidešimtmetė. Brisiu lankomis, pasipuošus ryto rasos karoliukais ir pinsiu Jums pirmų pavasarinių gėlių vainiką. Pasipuošiu lengvo rūko suknia ir lauksiu Jūsų visų. Nes mano širdis kiekvieną pavasarį atgimsta ir laukia. Nemindžiokit ir neskaudinkit jos, labai prašau...

Jūsų mama. Mano vardą ir taip žinot.