Kvėpuok į kovo sniegą, į betoną--
Į Saulės skardį - viską užpustys
Sulopytas dangus dangus. Raudoną
Paukštelio plunksną supo lapkritys
Šalnų skeveldroje. Tikėjimo ugnelę
Išsaugoję šiauriausioje širdy--
Pravirkome...palietę skausmo dalią--
Kvėpuok - pavasario viltis arti,
Kvėpuok į kovo sniegą, į betoną...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2010-03-11 18:17:59
geras eilius, tikrai ...
Anonimas
Sukurta: 2010-03-10 22:16:49
Manau kad paskutinė eilutė pasiteisintų tik tada, kad tai būtų daina, kai reikėtų kažkokios pabaigos, tačiau dabar man nelabai. Pirmas posmas dar toks pusė velnio, nors dangus dangus..hm, skamba tai skamba, bet šiek tiek nelogiška. Antras posmelis priplėkęs, be to, [i]šiauriausias[/i] - tai labiausiai į šiaurią nutolęs, tik kažin, ar taip galima apie širdį sakyti.
Vartotojas (-a): Maja
Sukurta: 2010-03-10 19:51:47
Su polėkiu.
/Šalnų skeveldroje./
/Kvėpuok į kovo sniegą, į betoną.../
Labai patiko šios eilėraščio vietos.