O po to stojo tyla. Aš giliai atsidusau, pasirėmiau į kėdės atkaltę, mat nuskaudo kairįjį šoną, ir mano akys susidūrė su purvina ranka, pakibusia nuo kėdės atbrailos. Lyg negyva, nusvirusi liudininkė - žemės link.

                                                                                                                           ***

- Eime prie pelkės. - pasiūlė Izabelė ir, nelaukusi mano sutikimo, timptelėjo man už rankos lyg skatindama nuo jos neatsilikti.

                                                                                                                           ***

Ji buvo laiminga. Ji buvo visuomet velniškai laiminga. Tas jos guvumas, įkyrios mintys, šokiai mano kambario viduryje... Juokas, prasikverbdavęs per daugelį kartoninių mūsų daugiabučio sienų, kildavo virš miesto, užliedamas jį meilės gyvenimui saliutais.
- Ar išmokinsi mane plaukti? - vis klausdavo ji.
- Žinoma. - atsakydavau.

                                                                                                                           ***

Sugniaužiau kumščius. Nesijaučiau kaltas. Tai jos pasirinkimas.
Atsistojau. Kambarys atrodė platus kaip niekad. Kankino nežmoniškas troškulys, tačiau vien pagalvojus apie vandenį, viduje sukildavo nepaaiškinamas vimdulys, todėl, apsukęs keletą ratų aplink gulintį Vinį, sėstelėjau atgal ant kėdės.

                                                                                                                           ***

- Ar tu kada buvai įsimylėjęs? - kartą manęs užklausė Izabelė.
Suglumau, nes niekuomet nebuvau apie tai pagalvojęs. Iš kur jai tokios mintys? Už ką? Ar ji svajoja, tiki, o galbūt jau myli...?
Nežinojau, ką jai atsakyti, todėl dusliai atsikrenkščiau, ir, priėjęs prie žurnalų stirtos kambario kampe, ėmiau juos vartyti.
- Jei norėsi, galėsiu paskolinti. - pasakiau jai.
- Ką? - nesusiprato ji. Paskui, atsekusi mano mintį, pakreipė galvą ir tarė:
- Ne, mane labiau domina tavo knygos, kurias nuolatos skaitai. Pasiskolinsiu jas.

                                                                                                                           ***

Izabelė buvo mano kopija. Linksmesnė, todėl dar beviltiškesnė. Ir aš toks buvau. Paskui laikai pasikeitė, aš išvažiavau, visi mane pamiršo – aš visus užmiršau. Sukūriau sau pasaulį, lyg Dievas, platų, kuriame jokio atsižadėjimo ir netekties skausmo, o kvapą gniaužiančios istorijos mane sekė puslapis po puslapio...

                                                                                                                           ***

Sėdėjau ir mąsčiau, o kam gi sienos reikalingos. Jos tik kartoninis iliuzijos pluoštas, sukuriantis  iki begalybės šleikštų susvetimėjimo jausmą.
Ėmė pamažu temti, galbūt pernelyg greitai, o gal tai buvo tik probrėkšmais pro šoną prabėgusi diena – aš nežinau. Laiptinės verpetuose sukosi kaukšintys žingsniai, šiugždantys suknelių raukiniai (braukiantys užsigulėjusias dulkes) ir suskleidžiamų skėčių pokštelėjimai. Matyt, lauke lyja.
Girdėjau, kaip atsidarė paradinės durys, ir iškart sumečiau, kas įėjo pro jas. Mano kvėpavimas sulėtėjo, širdyje nuvilnijo susijaudinimo pliūpsnis, tačiau sėdėjau lyg surakintas.

                                                                                                                           ***

Stovėjome su Izabele patvinusios pelkės pakraštyje. Aš žiūrėjau į pilkšvą krioklį tolumoje, ryjantį nuo rudenio užsilikusius lapus, besūkuriuojančius ant vandens paviršiaus. Giliai susimąstęs maniau tuojau pat grįšiąs kambarin, tačiau laukiau Vinies, belakstančio tolėliau parke. Izabelė pritūpusi žarstė tarp rankos pirštų šaltą vandenį ir susimąsčiusi lėtai kalbėjo:
- Tėvai tave laiko keistuoliu. O Karolis sakė, jog esi panašus į atsiskyrusį iškrypėlį. Ar tai tiesa? - staiga išbėrė paskutinius žodžius Izabelė. Jaučiau, jog jai nemalonu tai sakyti, tačiau  bando man parodyti, kaip padūkėliškai esu nutolęs nuo realybės.
Akimirksniu pasijaučiau išduotas.
- Vienas kambariukas, Izabele, tik vienas kambarys, po velnių – tiek aš pasaulio iš jūsų prašau! - supykęs ir pasijutęs nesuprastu net jos, Izabelės, išrėkiau.
Išsigandusi mano grubaus tono ji staiga suktelėjo manęs link, tačiau, nesuvaldžiusi pusiausvyros, įvirto į dumblėtą pelkės vandenį.
Žiūrėjau tiesiai į ją. Šiek tiek pasimetęs, tačiau ramus ir piktas, koj ji šaukėsi mano pagalbos. Jos akyse akimirką švystelėjo motinos siluetas, toli toli, vos įžvelgiamas, ir aš nusišypsojau.
Izabelės rankos buvo rausvos, gležnos, kaip visų trylikamečių mergaičių.
Žilvičio šakelė gulėjo prie pat mano kojų.

                                                                                                                          ***

Vaikščiojau sutemusia alėja, vėl jausdamasis laisvas ir ramus. Pavasario vėjas pūtė palengva, grauždamas pavandenijusias akis, aš vis šypsojausi, jaučiausi lengvas ir šiek tiek apkvaitęs. Prie kojų ištikimai sekė Vinis, kartkartėmis daužtelėdamas masyvia uodega man į blauzdas, lyg sakydamas „pasiskubink“.
Grįžau namo jau gerokai po vidurnakčio. Tyloje sulaukiau ryto, vėliau – popietės. Knygos nė nepaėmiau į rankas.
Sėdėjau iki tol, kol masyvūs kumščiai ėmė baladoti duris. Tuomet atsistojau, paglosčiau šunį, giliai atsikvėpiau.
Nuėjau į virtuvę, prisipyliau pilną stiklinę vandens ir, lyg godus godus žmogus, pakėliau ją prie savo lūpų.
Garsai už mano buto durų netilo.
- Tuojau pat atidaryk, iškrypėli! - šaukė Izabelės tėvas.
Aš niekur neskubėjau. Pastačiau stiklinę ant stalo.
Besileidžiančios saulės akivaizdoje ant molinų kambario grindų gulė iškreipti šešėliai.
Priėjau prie vieno iš gėlių vazonų. Įsmeigiau žilvičio šakelę į drėgną žemę ir lėtai patraukiau durų link.