Didžiausia drobė tarp kalnų ir slėnių,
Tirpiosios druskos prisigraužus sočiai,
Lengva sniegais, sunki, kieta kaip plienas,
Lengva pietuos, kur vėjai jaukūs ošia.

Aš neturiu charakterio nei norų
Ir įsilieju į kiekvieną vingį –
Tik tiek, kiek leidžia iškilimai orūs,
Ir kontūrai pasaulio šio spalvingi.

Ir lygumos kur mano veidą puošia,
Su auskarais laivų į tolį ritas.
Jų burės kartais kaip berželių tošys
Tarp žalumos ir snaudžiančio granito.

Vagoja mano varganą likimą
Galingos srovės iš pietų į šiaurę –
Nuo įšalo kaip paauglys užkimus,
Suminkštinu pietinę žemės aurą.

Nei žemė nerami, nei erdvės gilios –
Žaibais ir smūgiais dugno kartais sklinda,
Ir audromis, ir drebuliais pakyla
Gelmė mana be galo skandalinga.

Tada manoji drobė raukšlėm minta –
Išsklaido smėlį ir sudaužo uolą,
Ir idealai jos širdy auginti
Tam šurmuly į nežinią prapuola.

Ir visa, kas prie kranto prisišlieję,
Banga sūri nusineša į gelmę –
Namai ir palmių iškilių alėjos
Į prarają tarsi žaisliukai alma.

Tokia esu – prie visko prisitaikius –
Ir maitinu, ir mirtimi prekiauju –
Lyg įnoringas paauglys ar vaikas,
Galvažudys ištroškęs šilto kraujo.

Lieku tiesi, ramiausia tartum drobė,
Ir saulėj sidabru sutviskus snaudžiu,
Ir debesėliais taikiai apsigobus
Bangelėmis prie žemės prisiaudžiu.

Nestumdykit manęs ir nebaidykit –
Mes būsime tikrais draugais ir broliais.
Aš daug gėrybių jums nešu už dyką
Iš gilumos, iš sidabrinių tolių.