I.
Buvo vos septinta valanda pavasariško ryto. Giedro, gaivaus, tuoj nubus kaimynai, iš kairiosios sienos pasigirs įjungiamo radijo šnypštimas, skambtelės sudaužiamos puodelių nugarėlės prieš plikant rytinę arbatą, o vėlų vėliausiai – trinktelėdamos užsivers durys, išskubant į darbą ir griausmingai nubildant įvijais laiptais žemyn.
Mano kambaryje - prietema. Sienų pavėsyje stūkso didžiulės senų knygų pilys, lyg rydamos mažą buto erdvę.
Užtraukiau raudonas užuolaidas dar naktį, vos grįžęs iš parko, ir susmukau ant supamosios kėdės. Taip prasėdėjau visą naktį, stebeilydamas į tamsą, tuštumą, ties mano kojomis atsigulė šuo.
Pro nevalytus langus įkyriai besibraunant rytmečio šviesai, nutįso milžiniški kaktusų siluetai, surikiuoti ant palangės. Gremėzdiški, išsigimę, milžiniškomis galvomis, - lyg išsikraipusios ežių kupros, - jie užklojo buto grindis.
Aštunta valanda ir ketvirtis ryto suposi sieninio laikrodžio ciferblate, kuomet prisiminiau ant stalo gulinčią šakelę, parsineštą iš vakarinio pasivaikščiojimo. Ją man į rankas įbruko Izabelė, netikėtai pasirodžiusi parko gilumoje ir ėmusi šaukti:
- Ilgši, sveikas! - dusdama nuo bėgimo ir susijaudinimo, ji artėjo manęs link. Nebuvau nusiteikęs bendrauti. Raudonskruostė, guvi mergaitė, užlipdavusi pas mane į ketvirtąjį aukštą parūkyti, pasitikėjo mano draugija ir manėsi esanti tinkama kompanija tyliems ir melancholijos persmelktiems vakarams. Jai šnekant linkčiodavau, įdėmiai žiūrėdavau į jos viskuo tikinčias akis, ir tyliai gailėdavau.
- Labas. Ko bėgioji? Aš niekur nedingsiu - bandžiau juokauti.
Nenoromis pasekiau ja parko gilumon.
Gyvenau Bulonės miško pakraštėlyje, kadaise motinos apleistame bute, ramioje Paryžiaus paunksmėje, todėl pasivaikščiojimai su patrakėliu vilkšuniu Viniu išblaškydavo mano galvoje susikaupusią vienatvę.
------
Atsidusau. Rodos, visą kambario dvasią buvau įsiurbęs į save, dabar, palenkęs galvą, išpūčiau užsibuvusį orą po stalo kojomis. Iškvėpiau visa, kiek galėjau, pasijutau tuščias lyg stepė. Lyg beviduris.
------
Izabelė tądien buvo kaip niekuomet guvi. Mačiau, jog vienoje rankoje spaudžia žilvičio šakelę, matyt, su draugėmis žaidė burtus, laužė ją į mažyčius gabalėlius ir dėjo kiekvienai į delną. Mergaičių lūkesčiai vieną dieną pakeis pasaulį – pamaniau.
Ji puikiai žinojo, kaip žaisti ir su manimi. Perprato visas mano istorijas, žaizdas ir mintis, todėl bijojau jos lyg galimybės mane atverti pačiam sau. Nenorėjau matyti savo gyvenimo, tos bežmogės tuštumos, kurioje paskendau mizantropiškų nuojautų persmelktas, tik reto bendravimo su keliais bendraminčiais gaivinamas. Šeimos neturėjau, nors motina dar prieš daug metų, sakydavo:
- Pasimesi.
Vėliau ji dingo. Nuvežiau į senelių prieglaudą, ir, prižadėjęs iš pat ryto ją aplankyti, niekada nebegrįžau.
Nežinau, ar siaubas suleido šaknis, ar kankinantis beprasmybės jausmas buvo taip giliai suaugęs su manimi, jog manęs belaukiančią motiną greitai pamiršau.
Ir štai pasirodė ji. Jauna, žvali, padauža patrakėliškomis mintimis ir perdėtu entuziazmu.
- Mano tėvai sako, jog tu vienišas. - pirmąkart, vos man pravėrus duris, pasakė Izabelė. - Tai tiesa?
Ji čiaumojo kramtomąją gumą ir žvelgė man tieisai į akis.
------
Už sienos, skiriančios mane ir gatvę, ėmė vingiuoti burzgiančių rytinių autobusų garsai. Nė vieno iš jų – prarastos Izabelės... Dešimtys pavienių šūktelėjimų ir pasilabinimų pynėsi rytmečio gausme, atbudusiame, žvaliame, pasirengusiame kūlvirsčiais nerti į naują kasdienybę, į naujus ieškojimus atrandant tą patį, tačiau vis džiaugiantis, vis surandant tikėjimą savyje, jog einama teisinga kryptimi.
------
- Štai, pasižiūrėk. - tarė ji. Iki tol ėjome šalimais, tylėdami, nors jaučiau joje nekantrumą. Pasisukau jos pusėn. Izabelė laikė kairiąją ranką ištiesusi mano pusėn.
- Tėvas man sakė, jog iš žilvičio šakelės, jei tik panorėsi, galėsi užauginti naują medį. Tereikia įsmeigti sužeistuoju galu į žemę.
- Man vaikystėje irgi taip sakydavo.
- Nejaugi? - nustebo ji, tačiau nė nežvilgtelėjo mano pusėn.
------
Nusišypsojau. Padėjau atgal ant stalo šakelę.
Už sienos suskambo telefonas. Vinis pakėlė galvą, pastatė ausis ir keletą kartų sulojo.
Susijaudinęs vyriškas balsas pasisveikino. Po tylios pauzės paklausęs, ar nėra naujienų, padėjo telefono ragelį į vietą.
- Nora! - šūktelėjo, tačiau, nelaukdamas jos ateinant, girgždinčiomis grindimis nuskubėjo į buto gilumą.
Avoir
2010-03-08 23:27:50
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rykštė
Sukurta: 2010-03-10 10:54:53
Leisiu sau pasikabinėti:
\"Buvo vos septinta valanda pavasariško ryto. Giedro, gaivaus, tuoj nubus kaimynai, iš kairiosios sienos pasigirs įjungiamo radijo šnypštimas,\" - ar nemanot, kad po \"Giedro, gaivaus\" reikėtų dėti tašką? Ši dalis glaudžiai susijusi su pirmuoju sakiniu ir po to su už sienos vykstančiais veiksmais nelabai susijusi;
\"Taip prasėdėjau visą naktį, stebeilydamas į tamsą, tuštumą, ties mano kojomis atsigulė šuo. \" - čia tas pats. Manau, po \"tuštuma\" reikėtų dėti tašką. Prijuntas sakinys atrodo savarankiškas, jo nereikėtų jungti;
\"Pro nevalytus langus įkyriai besibraunant rytmečio šviesai, nutįso milžiniški kaktusų siluetai, surikiuoti ant palangės. \" - ant palangės surikiupti kaktusai ar siluetai? Iš šio sakinio eina suprasti, kad siluetai. O tai kur tada kaktusai?
\"Gremėzdiški, išsigimę, milžiniškomis galvomis, - lyg išsikraipusios ežių kupros, - jie užklojo buto grindis. \" - nuo kada įterpinys skiriamas dviem skyrybos ženklais? :) čia reikėtų tvarkyti skyrybą;
\" Jai šnekant linkčiodavau, įdėmiai žiūrėdavau į jos viskuo tikinčias akis, ir tyliai gailėdavau\" - nereikia kabglelio prieš \"ir\", juk juo jungi ne atskirus sakinius, o tik to pačio sakinio dėmenis;
\"- Labas. Ko bėgioji? Aš niekur nedingsiu - bandžiau juokauti.\" - skyrybos ženklas (kablelis, šauktukas, klaustukas, daugtaškis) po tiesioginės kalbos prieš brūkšnį būtinas;
\"Šeimos neturėjau, nors motina dar prieš daug metų, sakydavo\" - paskutinis kablelis nemotyvuotas;
\"Vėliau ji dingo. Nuvežiau į senelių prieglaudą, ir, prižadėjęs iš pat ryto ją aplankyti, niekada nebegrįžau.\" - nemanau, kad tas \"dingo\" čia tinkamas. Ji juk nedingo, pats veikėjas ją pradangino;
\"Jauna, žvali, padauža patrakėliškomis mintimis ir perdėtu entuziazmu.\" - pažyminio nuo pažymimojo žodžio nereikia atskirti kableliu;
\"- Mano tėvai sako, jog tu vienišas. - pirmąkart, vos man pravėrus duris, pasakė Izabelė. \" - nesu tikra, bet man atrodo, kad geriau po tiesioginės kalbos dėti kablelį ir tada brūkšnį;
\"Iki tol ėjome šalimais, tylėdami, nors jaučiau joje nekantrumą.\" - nereikia kablelio prieš \"tylėdami\", mat čia ne išplėstinė aplinkybė;
\"Pasisukau jos pusėn. Izabelė laikė kairiąją ranką ištiesusi mano pusėn.\" - pusėn pusėn. Galima pakeisti \"į mane\" ar kaip kitaip;
Man patiko atmosfera - sunki, slogi, išties jaučiama ta vienuma. Buvau sužavėta šio sakinio; \"Dešimtys pavienių šūktelėjimų ir pasilabinimų pynėsi rytmečio gausme, atbudusiame, žvaliame, pasirengusiame kūlvirsčiais nerti į naują kasdienybę, į naujus ieškojimus atrandant tą patį, tačiau vis džiaugiantis, vis surandant tikėjimą savyje, jog einama teisinga kryptimi.\" Sakinys ilgas, bet meistriškai sudėliotas.
O tekstas skaitosi lengvai, nors ir ne apie lengvus dalykus rašoma. Man gal ir nepasirodė skanu, kaip kad rašė ateivė, bet kažką many palietė ir paliko.
Neišsigąsk, kad tiek tų klaidų suiminėjau. Kitas, skaitydamas tavo tekstą, visuomet daugiau pastebi. O toie pastebėjimai, sakau iš patirties, tikrai padeda :)
Anonimas
Sukurta: 2010-03-09 10:27:39
Patiko. Nekantriai laukiu antrosios dalies. Sėkmės Jums! :)
Anonimas
Sukurta: 2010-03-09 09:26:40
Viskas labai puiku. Skaičiau su susižavėjimu,Vieną tokią pastabėlę galėčiau duot:
\"- Štai, pasižiūrėk. - tarė ji. Iki tol ėjome šalimais, tylėdami, nors jaučiau joje nekantrumą. Pasisukau jos pusėn. Atsusakyčiau (joje).Taip išvengtumėte šioje vieto įvardžių gausos, o ir pats tekstas nenukentėtų. malonu Jus skaityti
Vartotojas (-a): Avoir
Sukurta: 2010-03-09 01:32:42
Pastaba: tai nepilnas kūrinys, o pirma (iš dviejų) novelės dalių.
Vartotojas (-a): MoneLi
Sukurta: 2010-03-09 00:46:54
Man patiko šis nuotrupų žaismas. Vienišo žmogaus rytas. Besikaitaliojantis laikas. Atgyjantys prisiminimai. Bundančio miesto detalės... Ši novelė daug stipresnė, už senesniąją. Neišsiplėtėte, kur nereikia, sugalvojote originalių palyginimų bei frazių, pasirinkote du visiškai skirtingus herojus, papildančius vienas kitą, pateikėte trumpus, bet prasmingus dialogus. Ar iš tiesų pagrindinis veikėjas renkasi vienatvę, ar iš tiesų bijo galimybės atsiverti pačiam sau? Juk šakelė kelia šypseną, o prisiminimai neapleidžia visą rytmetį...