Kažkur toli spalvoti paukščiai skraido
Ir saulė lieja šilumą dosni,
Nedingsta šypsenos žmonėms nuo veido...
Ne Lietuvoj, kažkur kitur, toli.

Kažkur kalnai, kiek akys tik užmato,
Į dangų kelia žiedus degančių gėlių,
Purslus į akmenis ledinės upės taško,
Nušvisdamos vaivorykštės lanku.

O čia, kieme, pilki žvirbliukai čirškia,
Vandens lašeliai rieda varvekliu,
Susmegęs sniegas draikos apie pirkią,
Tingėdamas pavirsti upeliu.

Savaitės, dienos kalendorium šliaužia,
Apšlubęs kovas trepsi takučiu.
Pavasaris, o jis vis žiemą glaudžia,
Lyg saulėn žvelgti būtų nedrąsu.

Lėkčiau ir aš spalvotų tolių gerti
Ten į Pietus, kur daug, oi daug gėlių,
Tik pilkas žvirblis ar galės ištverti,
Palikęs be manęs, be saujos trupinių?

Čirškėsime abu ir lauksim kantriai,
Kol saulės veidrodžiais laukai apkris,
Kol sužydės man ievomis pakrantės
Ir iš dangaus pasveikins vyturys.