Niekas neskaičiavo laiko: valandų, dienų, savaičių, mėnesių. To nereikėjo. Buvo beprasmiška ir juokinga tai daryti. Nebuvo praeities į kurią po tam tikro laiko galėjai grįžti, nebuvo ateities į kurią reikėjo skubėti ir galėjai ryt, poryt suspėti ar pavėluoti. Buvo tik dabartis, kasdienybė – sustojusi ir imanti pabosti savo vienodumu, bet tvirta ir leidžianti gyventi.
Tokių žmonių tarpe kaip šie, greitai atsirado lyderiai ir atstumtieji – tie, kurie jiems patarnaudavo, nusikaltėlių žargono žodynuose vadinami paprasčiausiai „šestiorkomis“. Žinoma, kad apsauga visa tai puikiausiai matė ir įdėmiai stebėjo jų santykius, tačiau bent kol kas nesikišo, o tik neleido įsiplieksti didesniems ginčams ar tuo labiau muštynėms. Atrodė keista, bet tie, kurie vadovavo šitam dideliam teatrui, matė ir žinojo kiekvieną jo veikėjų žingsnį, numanydami ne vien sekančius veiksmus, bet netgi atspėdami mintis. Čia dirbo tikri savo specialybės profesionalai, kurie išmanė ne vien sausus karo mokslus, jų strategiją ir taktiką, bet puikiai žinojo visas psichologijos gudrybes ir valdė žudikų bandą taip, kaip auklėtoja darželyje valdo šešiamečius vaikus.
Astas sukiojosi tarp lyderių, tačiau nepriklausė nė vienai čia susiformavusiai grupuotei. Jis neturėjo savų šestiorkų, nesinaudojo kitais. Vilkas vienišius, nepritampąs prie kitų valdžios, bet niekam neprimetąs savosios. Tačiau pats nesuprasdamas kodėl, Astas stengėsi būti kaip įmanoma arčiau Ingos, tuo užkirsdamas kelią visoms pašaipoms, patyčioms ir netgi priekabiavimui. Visi matė, kaip puikiai jis susitvarko su jiems keliamomis užduotimis: nepriekaištingai šaudo, nuostabiai kovoja, randa išeitis iš visų jiems paruoštų užduočių ir net anglų kalbą, per tą trumpą laiką sugebėjo išmokti daug geriau nei kiti vyrai. O tuo tarpu kada visi dejavo ir verkšleno, skundėsi likimu, reiškė nepasitenkinimą sunkiais, alinančiais užsiėmimais, tampančiais vis sudėtingesniais ir užimančiais nebe vien dienas, bet jau ir naktis, Astas jautėsi kuo puikiausiai ir nerūpestingai šypsodamasis, pašaipiai švilpavo kažkada girdėtos dainelės melodiją. Jam viskas patiko ir atrodė neapsakomai įdomu. Jis ne tik vykdė visus įsakymus, bet neretai darė pastabas ne vien savo bendražygiams, bet netgi patiems instruktoriams, pataisydamas juos, patardamas, neretai pasunkindamas užduotis ir padarydamas jas tik painesnėmis. Iš pradžių į tai nelabai kas kreipė dėmesį, o saviškiai dėl tokių išsišokimų netgi reiškė nepasitenkinimą, bet palaipsniui Astą išgirdo ir netgi ėmė tartis su juo, klausti patarimo tie, kurie dėstė jiems sudėtingus karo meno dalykus. O į būrio draugų skundus Astas tik atsainiai atrėždavo:
– O man čia patinka. Niekada nemaniau esant tokių įdomių dalykų. Tikras kaifas. Pajuskit kaifą ir jūs, tuomet suprasit, kad tai kuo čia užsiimam, be jokios abejonės reikalinga tik-ram vyrui, kuris kažkada mokėjo žudyti. Pasirodo, žudyti galima kur kas įdomiau nei sugebėjome tai daryti iki šiolei...
Galbūt todėl jį ėmė gerbti ir savieji, ir instruktoriai ir net pats ponas Bilas. Jis gana dažnai ateidavo stebėti užsiėmimų ir – arba gyrė pažangiuosius, arba griežtai peikė atsilikinėjančiuosius, kurie daug ką darė ne taip. Matyt todėl, kad Inga sugebėjo pasislėpti Asto šešėlyje, jos irgi niekas nebelietė. Mergina apsiprato ir skatinama Asto, o ir pati supratusi, kad tai tikrai tas duotasis šansas dar truputėlį pagyventi, stengėsi atlikti visas užduotis ne blogiau už vyrus. Tiesa, kartais jai pritrūkdavo fizinių jėgų ir ji ne visada sugebėdavo konkuruoti su puikiai treniruotais vyrais-galvažudžiais, tačiau atsirado ir tokie, kuriems mergina jau be vargo galėjo nušluostyti nosis. Astas pastebėjo, kaip Inga keičiasi ne vien fiziškai – tampa tvirta ir ištverminga, bet ir morališkai – nebeašaroja, nebesiskundžia, o tik dirba, dirba, dirba...
Astas puikiai suprato, kad tokių žmonių tarpe kokie susirinko čia, gerbiama tik jėga. Jis turėjo ją ir jautė, jog vyrai pradeda jo prisibijoti, vengia su juo pyktis ar prieštarauti. Astui nekartą teko girdėjo nepatenkintus balsus, piktus priekaištus bei kritiką savo adresu, tačiau kol kas tuo viskas baigdavosi, neperaugant į didesnius konfliktus.
O tą dieną stovykloje kažkas pasikeitė. Dar prieš pietus pasirodė keletas, sprendžiant iš išvaizdos ir iš to kaip juos priėmė, aukštus postus užimančių žmonių. Sklandė keista įtampa, kurios dar niekas nesuprato, bet visi jautė: kažkas ne taip, kažkas turi įvykti. Kažkas...
Saulė stovėjo pačiam zenite ir be jokio gailesčio kepino tuos, kas nesuspėjo, nesugebėjo, ar neturėjo teisės pasislėpti. Būtent tuo metu prasidėjo tai, dėl ko atvyko tie aukšti pareigūnai.
– Jūs daug ko išmokote. – Atsistojęs priešais rikiuotę, pradėjo pasirodymą ponas Bilas. – Mes stebėjome jus ir įvertinome kiekvieno gabumus. Vieniems sekėsi geriau, kitiems – prasčiau. Dėl vienų mes suklydom, kitais galima tik džiaugtis. Tačiau kaip bet kurioje mokykloje, pagaliau atėjo egzaminų metas ir jūs įrodysite kas vertas pažadėtojo paskutinio šanso. – Jis nubraukė nuo kaktos prakaito lašus ir mostelėjo nuošalėje susibūrusiems instruktoriams bei apsauginiams, leidęs suprasti, kad egzaminas prasideda.
Toks išbandymas buvo pirmas. Ne, jų visą laiką niekas negailėjo, tačiau apie tokį egzaminą net košmaruose niekas negalėjo susapnuoti.
Jau po kroso kliūčių ruože, tame pačiame, kuriame po keletą valandų jie treniravosi kasdien, žmonės krito nuo kojų. Prakaitas žliaugte žliaugė vyrų veidais, o saulė, tarytum tyčiodamasi, vis kepino, kepino, kepino... Neatlaikę krūvio, nematomos armijos kariai klupo, krito ant žemės, tačiau kaip niekada anksčiau, tuoj pat prie jų puolė instruktoriai ir kėlė – spardė kojomis, daužė guminėmis lazdomis – be gailesčio ir be jokių žmogiškumo faktorių.
– Laikykis, – šnibždėjo Astas šalia stovinčiai ir sunkiai pravira burna orą gaudančiai Ingai. – Kaip nors ištverk... Viskas bus OK... Neabejok, čia tikrai kažkoks šansas ir jis suteiks galimybę... Padėsiu tau, laikykis...
Jis nubraukė ranka nuo įkaitusio, it ugnis raudono merginos veido sūrų prakaitą.
– Geriau tada būčiau pasirinkusi mirtį. – Astas išgirdo tylius, vos girdimus Ingos žodžius. Berods, mergina tikrai gailėjosi pasirinkusi gyvenimą.
Tačiau pasirinkimas jau buvo padarytas, galbūt teisingas, galbūt ne, bet tai kas vyko, pasirodė dar neviskas, o tik nedidelė visų kančių pradžia. Po trumputės poilsio minutėlės, kurios metu nebuvo leista nei prisėsti, nei atsigerti, sekė antrasis krosas tuo pačiu kliūčių ruožu, tik jau pasunkintu, pilnu ratu, kur kas ilgesniu ir sudėtingesniu: su aukštomis sienomis, ilgomis purvo duobėmis ir dūmų pilnomis, liepsnojančiomis patalpomis, į kurias žiojėjo tik įėjimas, o išėjimą reikėjo rasti pačiam, kuo greičiau, nes kitu atveju galėjai uždusti dūmuose. Šią distanciją baigė nebevisi. Atsirado pirmosios aukos. Vieno vaikino širdis neišlaikė ir jis krito negyvas, tiesiog nebeišlipo iš didžiulės duobės, užpildytos klampia šlapio smėlio koše. Vyrai bandė prieštarauti, protestuoti. Pasigirdo pikti nepasitenkinimo šūksniai, tačiau juos tuoj pat nutraukė keletas automato šūvių paleistų į orą, o paskui kulkos sucaksėjo tiesiog po nepatenkintųjų kojomis. Sukalenę ginklai, zvimbiančios kulkos ir pikti prižiūrėtojų šūksniai, privertė tęsti egzaminą toliau. Dar keli vyrai parkrito ant žemės ir jų nebepakėlė net negailestingi guminių lazdų smūgiai. Tačiau visus sukaustė siaubas ir išsklaidė visas abejones ar verta tęsti šį negailestingą spektaklį vieno apsauginio veiksmai. Jis demonstratyviai prišoko prie parkritusiųjų ir be jokių ceremonijų pribaigė juos keletu automato šūvių į galvas.
Visą tą laiką, kurį jie praleido šioje stovykloje, jiems buvo tik grasinama, tačiau dabar grasinimai įgavo teroro formą ir tuoj pat visus įtikino, kad nuo šiol jie nebežmonės, o tik daiktai, tik kažkieno už virvutės tampomos marionetės, kuriomis galima arba atsikratyti, arba pasilikti sau. Tas mirties nuosprendis kuris jau turėjo būti įvykdytas kalėjime, buvo vykdomas dabar, arba vėl atidedamas. Tik dabar jis priklausė ne nuo prokuroro, ne nuo liudininkų, teisėjų ar advokatų, o nuo jų pačių. Deja, gretos retėjo, o eilė prie paskutiniojo šanso trumpėjo.
Net Astas pajuto, kaip senka jėgos. Nepriekaištingas jo fizinis pasirengimas, raumeningos Atlanto rankos ir tvirtos arklio kojos, greitai žadėjo atsisakyti jam tarnauti.
– Negali būti, kad jie nori mus visus pribaigti, – trumpą poilsio minutėlę, uždusęs ir braukdamas prakaito lašus, Astas balsu reiškė savo mintis Ingai, kuri nebestovėjo, o veikiau kabojo užsistvėrusi už jo peties.
– Geriau mirti nei gyventi, – mergina žvelgė blausiomis, įdubusiomis akimis į dulkiną žemę ir kaip maldą, vis kartojo šiuos žodžius, kurie meldė išsigelbėjimo. Iš jos akių ritosi sūrios ašaros ir maišėsi su tokiu pat sūriu prakaitu. – Aš nebegaliu, aš mirštu... Aš noriu gerti...
Ne, gerti jiems nedavė ir šįsyk, bet kaip išsigelbėjimas, sekanti užduotis buvo šaudymas: iš pistoleto, automato ir netgi kulkosvaidžio. Į šaudyklą po atviru dangum vedė po du, todėl kiti truputėlį galėjo atsipūsti ir netgi pasėdėti.
Deja, po to vėl sekė sunkus ir žiaurus išbandymas. Dabar, iki galo išsekę žmonės privalėjo stoti į kovą vienas su kitu ir parodyti tai, ko išmoko čia, ar jau mokėjo anksčiau. Taisyklių, aišku, nebuvo jokių, o teisėjų – tuo labiau. Tik negailestingas būrys žiuri stebėjo mirtinus susirėmimus per prievartą, kurie kažkuo priminė senovines gladiatorių kautynes. Turėjai teisę daryti ką nori – mušti, žaloti, ar net užmušti; visi būdai šiuo metu tapo pateisinami, o negailestingumas tik žadino pagarbą ir artino pergalę su paskutiniuoju šansu.
Visus suskirstė poromis. Aplink aikštelę kurioje vyko kautynės, susispietę stovėjo instruktoriai ir tie, staiga tapę visų nekenčiamais, svečiai-egzaminatoriai. Jie juokavo, laidė replikas nežinoma, nesuprantama kalba ir rodė pirštais tai į vieną, tai į kitą vos ant kojų bestovintį vargšą kovotoją. Berods, jie statė ant vieno ar ant kito šio spektaklio veikėjo nemažas pinigų sumas, lažindamiesi kuris iš jų laimės.
Nugalėtojas ėjo į vieną pusę, pralaimėjusysis – į kitą. Tai buvo kažkas panašaus į niekieno nematytą, bet Biblijoje aprašytą Paskutiniojo teismo dieną. Rojus ir pragaras. Tik niekas nebežinojo kur jis dabar: kairėje ar dešinėje. Ir kur Dievas?.. Kur Velnias?.. O kur, tuomet, skaistykla?..
Savo jėgomis ir savo pergale Astas neabejojo. Jis suprato, kad dabar privalo nugalėti. Astui buvo gaila Sašos, su kuriuo visą šį laiką kartu gyveno vienam namelyje. Tačiau dabar, galbūt likimo valia, o gal kažkieno pikta užgaida, staiga jį padarė jo priešininku šiame lemiamame mūšyje. Deja, išeities likimas nepaliko. Kovoje dėl būvio sentimentų nelieka, o laimi visada stipriausieji. Tokioje kovoje Astas nepralaimėdavo, nesiruošė to daryti ir šįsyk.
Tačiau dėl Ingos jis jaudinosi ir, kaip greitai paaiškėjo, visai ne be pagrindo. Savaime suprantama, kad mergina, net jei ji mokėjo puikiai save apginti, vargu ar galėjo įveikti ugninius žvilgsnius svaidantį, plačiapetį Bogdaną, kuris vos sužinojęs su kuo teks kautis, visai nusiramino ir giliai atsidusęs, pratarė:
– Na ką gi, bent jau čia man pasisekė. – Ir ramindamasis bei teisindamasis, pridūrė: – Ji niekada man nepatiko... Tiesa, geriau jau išdulkinčiau ją, negu teks užmušti, bet tiek jau to – tai irgi malonu.
Asto būgštavimai pasitvirtino. Jis stovėjo sugniaužęs kumščius ir žaižaruojančiomis akimis sekė Bogdaną, tačiau būtent dabar, lemiamu momentu, vargšei merginai negalėjo niekuo padėti. Tokios buvo tvirtos ir nelaužomos taisyklės be išimčių. Vos prasidėjus kovai, Astas pastebėjo, kaip du apsauginiai, apdairiai sutelkę visą savo budrumą, atsistojo priešais jį ir uždėję rankas ant paruoštų šaudyti karabinų, įdėmiai ėmė sekti kiekvieną jo judesį, bet kuriuo momentu pasirengę nudėti jį vietoje. Tereikėjo žengti žingsnį bandant gelbėti Ingą ir šie šalti ginklai tuoj pat, galbūt net be perspėjimo, privalėjo sukalenti, pasiųsdami švinines vaišes.
Inga bandė priešintis. Vikriai išsisukusi nuo tiesaus Bogdano smūgio ir apsisukusi trijų šimtų šešiasdešimt laipsnių kampu, netgi sugebėjo priešininkui suduoti porą smūgių į krūtinę ir pilvą, tačiau šių veiksmų įsiutintas, Bogdanas susikaupė ir smogė stiprų smūgį merginai į galvą, nuo kurio jos veidas pasruvo krauju ir Inga, netekusi pusiausvyros, parklupo ant žemės. Negailestingai užvirtęs merginai ant nugaros, jis skaudžiai, bet profesionaliai, stengdamasis nesužaloti, užlaužė jos ranką atgal ir privertė Ingą prašyti pasigailėjimo. Trumpa kova baigėsi. Sunkiai atsistojusi nuo žemės, nubraukusi skausmo ir nevilties ašaras susimaišiusias su bjauriomis dulkėmis, nuleidusi galvą, mergina nuėjo pasmerktųjų pusėn.