Šventosios slėny vakarėja
Ir žaibas nušvinta balčiau.
Atsimena mirusį vėją pušynai
Ir žengia arčiau
Pažvelgti gelmėn vandenų –
Gal miško dvasia tyvuliuoja?..
Tik krinta paklydus žvaigždė,
Tik bėriais naktigonėn joja
Senoliai milo sermėgom.
Šventosios gelmėj sidabruoja
Delčia nupjautu rageliu,
O metai mintį sijoja
Per šlamesį pievos žolių,
Per dangų, kuris apkabina
Aukštaičių svajas ir godas,
Per spindintį Grigo žvaigždyną,
Kuris prie Šventosios parves..