Aš sėdėjau paklusniai nusiteikęs ir žiūrėjau į vazos ornamentus. Prieš mano akis gulėjo tuščias popieriaus lapas ir pieštukas, nepriekaištingai nusmailinta galvute. Kairėje pastačiau stiklinę šviežio pieno. Pasirėmiau rankomis į skruostus ir ėmiau kalbėtis su savimi.
Dabar išgerk.
Kairiąją ranką patraukiau nuo veido ir ištiesiau stiklinės link. Nekankino troškulys, tačiau turėjau laimėti laiko pagalvoti, prieš imantis tolimesnių veiksmų.
Ko žiūri tiesiai? Ten niekuomet neišvysi prasmingų dalykų. Eik prie lango, atsiremk į medinę staktą ir stebėk vakarėjančią gatvę.
Padėjau ant stalo stiklinę ir pakilau. Pieštukas, pastumtas tuščio popieriaus lapo, suaimanavo ir pasirideno ties stalo kraštu.

Žiūrėjau pro langą, vėliau jį pravėriau. Kambaryje pasklido minkštas benzino kvapas. Burzgiančiose mašinose sėdėjo pavargę vairuotojai, stipriai laikydami vairą tarp dviejų rankų ir žvelgdami tiesiai.
Aš stovėjau nejudėdamas, lyg dekoruota sienos detalė, lyg akylus stebėtojas, laukiantis savo istorijos, kuri tikrai pasirodys, ir tuomet aš ją netikėtai pagrobsiu, įsigyvensiu ir niekuomet nepradingsiu.
Tai beprasmiška. Tai ne šiandienai. Sėskis.

Atsisėdau. Nejudėjau, laukiau tolimesnių nurodymų, tačiau įsiviešpatavo tyla. Nežinojau kaip elgtis, ką daryti ir ko norėti. Nudelbiau akis į popieriaus lapą. Jis vis buvo tuščias.
- Nagi?
Kambario erdvėje nuskambėjo mano balsas.
- Nagi, o kas toliau?
Niekas neatsiliepė. Pasijaučiau nejaukiai. Staiga atsistojau, priėjau prie žibalinės lempos ir ją užpūčiau. Dingau aklinoje tamsoje, tik mažas šviesos ruoželis, lyg viltis, pro užuolaidų plyšį veržėsi vidun, o aidintis žigulių pypsėjimas man priminė, jog šiandienoje išaušo vakarinio piko metas.
Sėdėjau tamsoje, iš virtuvės sklido monotoniškas šildytuvo kvėpavimo garsas, kaimynai žiūrėjo televizorių. Šame gyvenime nieko nevyksta.
Bejėgiškumo jausmas augo krūtinėje lyg pikžaizdė, apkrėsta maru. Istorijos negimė manyje, mano pasaulyje, - aš nebuvau istorija. Tik įkyrus žigulių griausmas priminė, jog aš dar ne po žemėmis, nors mane kloja klampi tamsos masė.

Atsidariau langą, pasijaučiau geriau. Popierius ir pieštukas gulėjo savo vietose, nebyliai, kaip ir kartoninės sienos, tikindamas, jog jis yra čia, niekur nedingęs, laukia mano prisilietimo ir tiki egzistuojančiomis istorijomis.
Sakau tau, čia tuščia it Sacharoje.
Žiūrėjau į pieštuką, tokį liūdną ir vienišą, bandydamas jį įtikinti, jog nieko nebus. Jis mane erzino, kaip ir aš jį, savo liūdnu buvimu, tarsi badydamas savo aštria smaige mano sąžinę, prašė paimti į rankas, ir rašyti, pasakyti jam ką nors.
Jaučiau, jog man nebe daug liko. O galbūt jau ir nieko, tik tuščia galva, tylūs namai ir beprasmiški motinos skambučiai. Tik „žigulių“ garsai manęs neužmiršo, įkyriai skverbdamiesi į mano minčių teritorijas.
Priėjau prie stalo. Perlaužiau pieštuką pusiau, lyg dvi istorijas, neparašytas ir neegzistuojančias. Dualus laikas, iki pamišimo, sustojęs, sustingęs, ėmė palėta kapsėti.
Žiūrėjau į tai, ką padariau. Kairėje popieriaus lapo pusėje stovėjo stiklinė pieno. Kaip nebylus įrodymas į mane nuo stalo žvelgė popierinė tuštuma.
Nuėjau į virtuvę. Pieno pakelis stovėjo vos kabindamas stalo atbrailą.
Pripildžiau stiklinę pieno, grįžau prie stalo ir pastačiau ją iš dešinės pusės. Į abi rankas paėmiau perlaužto pieštuko puseles, palinkau ties tuščio popieriaus lapu ir ėmiau rašyti.
Kaimynas įsijungė radiją, televizoriaus šnypštimas pamažu nutilo, lyg toldamas arba vis mažiau beegzistuodamas.
Nupiešiu žigulį, maniau, būsiu pirmasis piešiantis rašytojas, tačiau po geros valandos balto popieriaus fone mačiau senovinės vazos ornamentą, stovėjusios ramiai, it senstelėjusi ponia, tiesiai man prieš akis.
Dabar išgerk.
Žiūrėjau į dvi stiklines pieno ir abejojau. Laukiau kažko, kas man pasakytų, patartų, kurią stiklinę pasirinkti, tačiau kambaryje viešpatavo tyla. Tik „žigulio“ garsai praplėšdavo lango griaučius ir įvirsdavo beprasmiškon erdvėn. Ir mažytis mažytis, lyg viltis, tiesus šviesos pluoštelis veržėsi vidun, guldamas po mano kambario kojomis ir primindamas, jog rytoj, poryt ir visuomet išaus nauja, beprasmiška diena.

Ant stalo gulėjo tūkstančiais žodžių išmargintas popieriaus lapas, vis toks pat tuščias ir liūdnas.

Vaza stovėjo stalo gilumoje dar ilgai, kuomet mano bute apsigyveno kiti. Nežinau, ar jie sekė savo mintis kaip aš, ar pastebėjo betikslį pasaulio erdvės poveikį ir keistą laiko dualumą, tačiau esu tikras, jog žigulių garsai tirštomis popietėmis vargina ir juos.

O kurgi aš, mano siluetas ir istorija - jau niekas nežino.