Jei dabar nusinuodyčiau galutinai
žinojimu apie saulės nebuvimą nuosavam danguj,
neprisimindama absurdo filosofijų,
ir visų kitų teorijų,
ir parkrisčiau kambario viduryje
savom rankom savus pečius apkabinus,
iš karto po to, kai liečiau ranka savo rankos
šešėlį baltoj betoninėj sienoj,
neateitų:
rytojus,
paukščių budinamas iš tamsos
kasdien prieš šešias, tik ne prieš audrą,
ilgesysnerimasnuojautavienatvė –
nepaliekant tarpo, mažiau negatyvo,
kaip ir nepaliekant nerakintų durų
prieš vagystę, karo pėdsakų taikos pradžioj,
neskaitytų puslapių protingos knygos vidury,
ir tu.
Tuomet nebūtų:
vokai ištinę nuo viduj nebetvardomo klyksmo,
nuo nebuvimo savimi vardan kito,
tylinčių, pieno spalvos lubose kadaise, kontempliuojant
apie išnykusius iš atminties dėl to, kad tik atmintyje užgimę,
atmintyje ir numirs, pastebėtų ištrupėjusių veidų,
mano sąmonėj Kanto, Hėgelio, ksenofobijos, susikūprinimo.
Ir nepakaltinami čia dievai, tėvai, anei sūnūs,
todėl:
eidama sveikinti dėl kažkada įvykusio gimimo
slepiu juos (klyksmą ir ištinusius vokus) nekaltuos meluos
apie vėją ir vandenį kovui prasidedant, žiemai vis nesibaigiant,
ir dovanų perfrazuoju numylėtą A.Marčėną
„įvyniojus į prasmę dovanoju šią beprasmybę“.