Temo kaip visada greit, tiesiog staiga. Saulė ką tik nusileido, todėl tuoj, tuoj turėjo visai sutemti ir lyg prieštaraudami gamtos dėsniams, įsižiebė galingi prožektoriai, deramai pakeičią saulės spindulius. Nusivarę per dieną nuo kojų, žmonės laukė signalo miegoti, kuris turėjo nuskambėti iškart po vakarinio patikrinimo, po kurio vaikščioti buvo griežtai draudžiama. Nors vargu ar kam besinorėjo tai daryti, nes trumpa naktis pralėkdavo nepastebimai, o išaušęs rytas vėl nešė neapsakomai sunkius, alinančius ir monotoniškus, vienas į kitą panašius užsiėmimus.
– Keistas vardas, – nesulaukusi atsakymo, truputį pasikeitusiu, kažkaip pralinksmėjusiu, sušvelnėjusiu balsu pasakė Inga. – Tu iš kur?
– Iš Lietuvos. – Astas šyptelėjo. Visiems tai buvo keista ir įdomu. Tačiau dabar jis suprato ir tai, kad po nepasitikėjimo bangos, mergina vis tik priėmė netikėtai keistą pasiūlymą. Tai buvo vienintelis šiaudas už kurio ji galėjo griebtis, jei nenorėjo pateisinti likimo, kurį ką tik išpranašavo Astas.
– Toli atsibastei...
– Likimo verpetai... Niekada negali žinoti kur gali atsidurti. Keista, Inga, ar ne? Dar neseniai negalėjau net susapnuoti, o dabar, štai tau, kad nori – sėdžiu velniai žino kur, plepu su tavim ir net nenumanau koks išauš rytojus.
– Už ką tave čia atvežė? – suraukusi vešlius, makiažo prašančius antakius, stengdamasi prieblandoje geriau įžvelgti pašnekovo veidą, paklausė mergina.
Astas tik dar ir dar kartą įsitikino, kad visi čionai patekę žmonės, kažkuriuo momentu peržengė įstatymo ribas. Iš jų pokalbių, pasakojimų, jau seniai tapo aišku, kad jie kažkuo prasikalto prieš žmones, įstatymus, Dievą. Ir prasikalto ne šiaip sau, o padarė didžiules, nebeišperkamas nuodėmes. Nužudymai, plėšimai, teroras, įkaitai... Tai tik trumpa kiekvieno šios stovyklos gyventojo dosjė. Visų jų rankas likimas sutepė krauju, o naktimis jiems nedavė ramybės košmarai, kurių metu keršijo jų aukos. Ten kažkur, negalėjai pasakyti kad laisvėje, galbūt ten, praeitam gyvenime, visų jų laukė mirties nuosprendis, tačiau kažkas, kažkokiu neaiškiu būdu, sugebėjo juos surinkti, atgabenti kažkur čionai ir suteikti dar vieną šansą pasitaisyti, ištaisyti praeitame gyvenime padarytas klaidas, bet kol kas niekas nepaaiškino kaip, kokiu būdu ir kokia kaina jie privalėjo tai padaryti. Kaip ten bebūtų, tačiau čia susirinko rinktiniai vyrai – tvirti ne vien kūnu, bet ir dvasia. Išskyrus nusikalstamą praeitį, laisvėje jie beveik visi užsiiminėjo kokia nors sporto šaka. Keletas iš jų turėjo net tarptautines sporto meistrų kategorijas. Jie buvo ne šachmatininkai, žaidė ne tenisą ir ne golfą, o pagrinde užsiėmė kovinėmis sporto šakomis. Visi puikiai valdė ginklus ir bent kol kas stengėsi nepraleisti progos pasisemti kuo daugiau į jų galvas tiesiog grūdamų žinių, kurios, jei tikėti instruktoriams, ateityje privalėjo garantuoti gyvybę.
– Tavo manymu, į šią skylę atveža už kažkokius ypatingus nuopelnus? – Jau puikiai žinodamas šiuos nuopelnus, Astas vis tik uždavė turbūt kvailoką, bet tuo pat metu provokuojantį klausimą, kuris panėšėjo į sumanus žaidėjo ėjimą ir galėjo atskleisti priešininko ar net draugo kortas. Jis pagalvojo, kad ši mergina gali žinoti kai ką daugiau už jį ir stengėsi iš jos išpešti kokį nors atsakymą, kuris galėjo paaiškinti daugybę ramybės neduodančių klausimų.
Tačiau Inga nepateisino jo lūkesčių, neatsivėrė. Ji tik trūktelėjo pečiais ir paklausė:
– Kur gaunat cigarečių? Jas irgi duoda?
Astas suprato užuominą ir ištiesė merginai aplamdytą „Marlboro“ pakelį.
– Taip, duoda. Kiek nori. Turbūt rytoj ir tau duos. Gali pasilikti, aš dar turiu...
– Šiaip aš nerūkau, – prisidegusi nuo ištiesto žiebtuvėlio, paaiškino mergina. – Tik retkarčiais padūmindavau su draugėmis. Paskutiniuoju metu pradėjau dažniau... Kada gyvenimas lekia velniop, tampa sunku tvardytis. Net ant adatos vos neatsisėdau... Vienam žmogeliui dėkui – laiku stabdžius nuspaudė. – Inga nutilo, dar porą kartų giliai užsitraukė cigaretės dūmu ir atžagaria ranka nebaigtą rūkyti cigaretę išmetė į šalia stovinčią šiukšliadėžę. Atsikrenkštusi ir nusispjovusi, pagaliau ji vėl prabilo: – Astai, argi tu nežinai, kad čionai patenka tik už tam tikrus nuopelnus? Ir ne visi, o tik išrinktieji... Tie, į kuriuos duria pirštu kažkoks ponas Dievas vaikštąs žeme. O visi kiti... Man pasakė: „Mirsi rytoj auštant, tačiau galime pasiūlyti paskutinį šansą ir tada dar truputėlį pagyvensi...“.
„Šansą, šansą, šansą... – Astas be perstojo kartojo šį žodį, kuris paskutiniu metu tapo magišku ir nebesuprantamu. – Vėl paskutinį šansą... Kas per velniava? Kas tas visagalis, taip dosniai dalijąs šansus, juolab – paskutinius? Dievas ar?.. O gal?.. Gal Velnias?.. Žeme besivalkiojantis nelabasis... Šūdas! Nuo to karščio jau galvoj maišos. Koks velnias, koks Dievas? Briedas! Širmos kumelės briedas...“
– Po galais, – nebeiškentęs, balsu paklausė jis, – kas tau suteikė tą prakeiktą šansą? Kas?.. – Astas pats pajuto savo balse įniršį, tačiau Inga jo neišsigando, galbūt suprato, o gal pati kankinosi slegiama tų pačių minčių. – Kodėl niekas nieko negali paaiškinti? Kas?.. Kas tas galingasis, kuriam į viską nusispjaut, nes jis turi milijoną tų prakeiktų paskutiniųjų šansų ir žarsto juos į kairę, ir į dešinę? Kas?..
– Nežinau... – Mergina giliai atsiduso. Kaip visuomet, atsakymas buvo abejingas ir bereikšmiai tuščias. – Kol kas nežinau. Aš juos mačiau pirmą ir paskutinį kartą. Manau, mafija... Kitos tokios galingos rankos aš nežinau. Žmogus – bevertė, niekam nereikalinga būtybė... Sprendžiant iš to ką šiandien išvydau, čia ruošiami teroristai...
– Kodėl?.. – Astas pertraukė merginą, norėjo paprieštarauti jai, bet nesugebėjo, neturėjo argumentų, kurie paneigtų jos prielaidas.
„Mafija, – pagalvojo jis. – Galingasis Rimas ir mafija... Rimas, be abejo, susijęs su mafija... – Mintys skriejo padrikai ir pynėsi tarpusavyje, bet staiga susirišo ir Astui šmėstelėjo viena mintis, kuri, galbūt, paaiškino daug ką, ko iki šiol jis kažkodėl negalėjo suprasti: – „Tu žinai ką su ja padariau?“, – netikėtai Astas prisiminė Rimo pasakojimą apie paleistuvę jo sugyventinę. – „Aš pardaviau ją arabams...“. Po velnių, Rimai, už kiek gi tu pardavei mane?. – Tai buvo netikėtas, bet paprastas ir pakankamai įtikimas atradimas. Užplūdusi neapykanta jį privertė sugriežti dantimis. – Tu ir mane, šūdžiau, pardavei arabams. Na ir niekšas gi tu!.. Draugužis... Nekenčiu... Nors... O gal padarei man meškos paslaugą?..“
– O kuo galėjai prasikalsti tu? – užgniaužęs neapykantą ir sutvardęs jausmus, pagaliau paklausė Astas. Jis smeigė tiriamą žvilgsnį į Ingą ir tarytum joje ieškojo atsakymų į visus klausimus. – Tu jauna, graži, nekalta... Tau tik virtuvėj suktis ir vystyklus skalbti. Ir tai, tik blogiausiu atveju...
Inga pirmąsyk nusijuokė. Šypsena jai tiko kur kas labiau nei liūdesys. Ji tapo nerūpestinga ir panaši į mažą mergytę, kuriai rūpi tik lėlės.
– Galbūt kada nors papasakosiu daugiau... Dabar neturiu jokio noro... Aš tikrai pavargau. Laikas miegoti. – Nepateisinusi ką tik ištarto prisipažinimo, Inga vikriai stryktelėjo, atsistojo ir purtydama dulkes nuo savojo chaki spalvos apdaro, pridūrė: – Žinai, šitos mūsų kameros man visai nepatinka. – Ji mostelėjo savojo namelio pusėn. – Kažkoks kvailas nigeris jose pamiršo įstatyti duris. O kitas kvailas juočkis, slankioja be paliovos ir vis dairosi, stebi ką veikiu, tarytum tik ir geistų pamatyti nuogą mano užpakalį. Geriau jau grotos ant langų, nei laisvė nelaisvėje. Absurdas, bet jis tikras ir teikia vilčių...
Dabar Astą suėmė juokas. Jis jau įsivaizdavo kaip Inga prausis duše, kuris buvo beveik atviras visų žvilgsniams, o pulkas moteriško kūno išalkusių vyrų stovės ir varvins nebe vien seiles, stengdamiesi išvysti kuo daugiau erotikos. Pagaliau, neatskleidęs savo juoko priežasties, Astas pratarė:
– Nieko, priprasi... Čia nėra taip blogai. Tereikia pajusti šito gyvenimo kaifą. Jis kitoks nei tas, kuris liko velniai žino kur – už šios tvoros, už tūkstančių kilometrų. Bet kaifas yra, ir jis nuostabiai užveda, pagyvina, suteikia galimybę pasijusti laimingu vien nuo to, kad išaušo rytojus, o tu neguli šaltam kape, nepūni, bet vėl gyveni ir džiūgauji patekėjusia saule.
Tarytum kas išgirdęs neseniai Ingos ištartus žodžius, davė komandą rikiuotis vakariniam patikrinimui, po kurio privalėjo sekti komanda „Miegoti!“.
– Beje, Astai, tu dar nežinai kur esi? – jau nueidama, šiek tiek pašaipiai, bet tuo pat metu su nuostaba, paklausė mergina. – Aš nemačiau, man irgi užrišo akis, bet gali neabejoti – mes dykumoj. Žinau. Teko buvoti dykumoj anksčiau... Čia lygiai toks pat klimatas... Mes oazėje, o aplinkui, esu tikra, begaliniai smėlynai...