Svaigiau, ryškiau sapne nei tarp daiktų
Ir kaukių kasdienybėje bespalvių.
Sapne atgyja kartais  jie ir jos, baugu,
Nes kaltina mane ir kertą galvą.

Tiksliau, ne jie ir jos, o aš save teisme -
Vieninteliam įrodymų kaltės nereikia:
Teisiųjų toga ir dryžas rūbas sava esme
Tapatūs, nors trinka tariama, bet teismas veikia
    
Be išlygų, nors nuosprendžio viešai neskelbs -
Kaltė lydės šešėliu lig pačios duobės,
Ir atsiskirs: į duobę kūnas, į viršų atplaiša,
Gal mimo, arlekino tarp žiopsančių stovės,

Tarp kaukių dar gyvų ir žvelgs į erdvę
Trimatę ir ribotą, kurią smiltim užbers,
Apsvaigęs nuo žodžių ištartų sverdės,
Į akmenį gal atsirėmęs, ims ir išsiverks.

Be reikalo teisiau ir kaltinau save teisme,
Matydamas skubiai ir šykščiai beriant smiltį,-
Galvojo atplaiša,- gyvensiu jau sapne
Ir, jei nerimsiu, žvakelę gal įžiebs kaip viltį.

      *
      
       Kam tau viltis? Sapne ir taip šviesu.
       Kam reikalingi tavo sąžinės viražai?
       Toga teisiųjų ir sąžinė – netapatu:
       Ir ji ir dryžas rūbas tau per mažas.

       Skaudžia kam širdgėla baudi save.
       Tiesos akimirkos mums nepakeisti.
       Pažvelgs kurčia tyla tau į akis –
       Suvoksi žvilgsnį bekalbį ir belaikį.

       Pamiršk, užmiršk skaičiuotę amžių –
       Skaičių – nutrynusį kokybės veidą:
       Dalija, atima, vėl sudeda ir glamžo -      
       Pavergt tiesos akimirką jis leido.