Skiriu Jonui Strielkūnui

O Šiaurės Lietuva,
Su dainuojančia vija apynio,
Kiek išlydėjai vakaruos vežimų,
Vargu šiandien ar atmeni?
Juodon kelionėn lino raštą dėjai,
Beržų šviesa nušvietus tolį,
Ir palikai viena liūdna užu klajūną brolį.
Seniai nugriaudėjo perkūnai
Virš Pasvalio, Pakruojo, Linkuvos.
Ir kas gi būtum be lygiausio lauko,
Be lino jūros dangiškai melsvos?
Be vėjo pamirštų malūnų,
Be žalmargių romio bandos,
Be vakarų, kurie užgriūna
Po nebaigtų aukštaitiškų darbų maldos.
Po vėsiu šiaurės dangumi
Išlydim gerves su žinia gyva.
Gražiausią viltį – melsvą lino žiedą –
Globoja šiaurės Lietuva.